Atsakant į temos klausimą - kaip elgiuosi, kai praeiviai auklėja mano vaiką?
Jeigu tos pastabos - ne vaiko bauginimas nebūtais dalykais, jeigu tai ramiu tonu pasakoma pastaba, o ne rėkimas, jeigu vaikas išties elgiasi nederamai (o ne kokio amžinai nepatenkinto 'taikinys' neigiamoms emocijoms išreikšti

) - reaguoju visiškai normaliai. Ir pati sudrausminu ir kitiems leidžiu auklėti, jei matau, kad mano drausminimas neveiksmingas.
Bet daug dažniau žmonėms tiesiog reikia išsikalbėti

Tokių žmonių gana daug, o aš ne iš tų, kuri ieškotų kuo atsikirsti, ginčytųsi, nervuotųsi ar kaip reaguotų.
Jeigu žmogus gąsdina mano vaikus, jeigu jis šaukia ir pan., tiesiog ignoruoju tokį žmogų, vaikams paaiškinu gyvu pavyzdžiu, kaip nereikia bendrauti

ir duodam 'durniui kelią'
Pati asmeniškai itin retai auklėju svetimus vaikus, net nežinau

Buvo gyvenime gal dvi situacijos, kai jau realiai fiziškai smurtavo prieš mano vaikus, bet ir tai tas mano auklėjimas buvo konkretus ir aiškus, pasakytas tiesiai vaikui "prašau liautis". Mažiukai vaikai atskira tema: jei įkyriai kaukši kastuvu smėliadėžėje per galvą, tai tiesiog pasitraukiam nuošaliau

, būtų juokinga moralus metinukui dėstyt ar mamą auklėt. Šiaip jau dabar, kai kasdien po kelias val, praleidžiam vaikų žaidimo aikštelėje pamatau įvairiausių gyvenimiškų pavyzdžių ir galiu pasakyti savo asmeninę nuomonę - neveltui mes savižudžių tauta. Daugumai viskas blogai...aplink pesimistai, nihilistai, moralistai ir kitokie -istai

arba paprastų paprasčiausiai - pikčiurnos-bambekliai
Džiaugiuosi, kad vienu gyvenimo laikotarpiu įveikiau daug privalomų ir neprivalomų knygų apie vaiko raidą, todėl nei sau, nei savo vaikams, nei kitiems žmonėms ir jų vaikams nekeliu neįmanomų reikalavimų. Jeigu jau taip nutiktų, kad mane erzintų mažyliai ar jų 'neauklėjantys' tėvai, tai pradėčiau gydytis nuo savęs
Viskas savo laiku..o jei kas ir nelabai taip, tai gan dažnai galima reaguoti su polėkiu, fantazija, tolerantiškumu ar tiesiog ramybe
Šiaip jau tėvams pastabų gyvenime turbūt nesu sakiusi

ir nesakysiu