Kai praeiviai auklėja jūsų vaiką, Kaip elgiatės?

renax kaip reze, tai net as beveik issigandau. "Beveik", nes maciau as ta renax, girdejau jos balsa, tai jau tikrai neitikinsi, kad jos kas issigasti gali.

Brasa, apie kokio amziaus vaikus kalbam? Su kudikiais tikrai kartais buna sudetinga. Su dvimetukais-trimetukais jau gali susitarti. O jei ozius pradeda rodyti koks sesiametis, tai jau kazkas auklejime buvo praleista.

Be to, jau lyg ir sutarem, kad tos viesos vietos yra skirtingos. I vienas vietas apskritai nederetu vestis vaiku. O kitose reikia jausti atsakomybe uz savo vaikus ir STENGTIS kontroliuoti situacija. Kaip pavyks- cia jau kita kalba. Bet svarbu nuosirdziai stengtis, o ne sedeti sau atisputus- toleruokit mano vaikeli, linksminkit ji, leiskit jam lipti ant galvu...

Dar apie restoranus. Pagalvojau, kad su vakarine suknele ar irgi nebuvau jau senokai. Bet su vaikais i restoraniukus tai nueinam. Su kokiais dvimeciais jau ner bedu. Bet jei as veduosi visa savo gaveda kartu su metinuke i koki Pizza Jazz, tai sau uzsakau tik atsigerti, nes veiklos turiu pakankamai. O jei einam kazkur visa seima, su vyru, tai pakaitom ganom mazaja. Ir bent jau as tai iseinu pusiau alkana. Bet kadangi su seima i restoraneli einam ne tik pavalgyti, tai nezliumbiu.

Paskutinis isejimas- kinietiskas restoranas vaiko gimtadienio proga. Mazoji musu yra gerietiskas vaikas, bet visa laika malesi, jai viskas smalsu. Tai vedziojom, nesiojom, uziminejom. Keitem pampersa tualete tyliai, be jokiu viesu spektakliu (nu nigaliu, kai kokia mamaite restorane ar kavinej jama vaika ir ima uostyti jo uzpakali ir garsiai pareiskia- apsikakojo ar ne , pykina mane tokios...). Gal likom pilvu neprisikimse, nieko- namuose tortas buvo, tai atsigriebem. O galejom gi kaip kiaules- paleisti vaika pavaikscioti, patampyti kitu zmoniu kedes ar rankinukus ant kedziu, leisti jam riksmais issiprasyti valgyti, rekauti apie prisisiotus pampersus ir t.t.

Kad maza skaityt nebutu, tai dar parasysiu. Isisamonint reikia viena dalyka: aplinkiniai mums nieko neprivalo. Vasara skridau viena su viems mazaisiais (6 ir 1 metuku). Su persedimais. Privargom. Viename skrydyje atsisedo salia toks danas. Stiuardese nesioja kava-arbata. Girdziu (graibausi skandinavu kalbose), kaip tas vyras sako stiuardesei: ne, aciu, vaikas salia sedi (man ant keliu mano metinuke buvo). As, aisku, puoliau aiskinti, kad nieko, as vaika priziuresiu. O jis sako: ka jus, as jus labai gerai suprantu, as pats turiu KETURIS , o ir nenoriu as tos kavos (aha, jo, patikejom ). Tada visa kelia kalbejome pie vaikus, seimas, palaikem malonu pokalbi, jis kalbino mano vaikus. Tas danas nieko neprivalejo nei man, nei mano vaikams. Jei jis butu geres ta kava, buciau siek tiek daugiau pasportavus su vaiku. O dabar jauciausi kaip gavusi dovana is nepazistamo zmogaus. DOVANA, o ne kazkokia privaloma duokle.
Papildyta:
Muc, tai viskas ok. Jus pastangas (ir labai teisingas) dejot, kai vaikui tie verkimai prasidejo, rupinates, kad tai nesikartotu. Vat jei teatre ar restorane tai butu nutike- gi irgi butumete issinesus vaika, kad netrukdytu kitiems?

O kad kaimynas islindo ir i ji nelabai reagavotie- tai irgi liuks. As irgi buciau mandagiai atsisakius pagalbos. Jis nusirdziai norejo padeti, bet as irgi manau, kad tokia pagalba nereikalinga. Tai situacija graziai issiprende- ner nei piktu, nei izeistu.

Mano atveju kalbam būtent apie šešiametę... Na, ji parduotuvėse ant grindų nekrenta, necypia, viešose vietose isterijų didelių lyg ir nekelia ir pan. Bet būna , kad viešoj vietoj zyzia su ašarom ir pan.... Aš nesiginu, kad nedarau auklėjimo klaidų. Aš nesu ideali, mano vaikas irgi neidealus... Bet jei mano vaikas kažkur zyzia, aš jo nevedu lauk iš kavinių (ne restoranų, o paprastų kavinukių) ar iš parduotuvių ir nesijaučiu prieš aplinkinius nesmagiai. Matot, aš tikrai nesu abejinga vaiko elgesiui, tikrai tokioj situacijoj bandau su vaiku kalbėt, jį nuramint, tačiau, kad tai nepatinka aplinkiniams, man nesmarkiai rūpi. Aš vaiką raminu ne dėl aplinkinių, dėl jo pačio, dėl jo auklėjimo.
Jūsų pasakymui, kad aplinkiniai mums nieko neprivalo, aš pritariu. Tai kodėl vaikai jiems kažką privalo? Jie tiems žmonėms ir yra tie nieko neprivalantys "aplinkiniai"... Jei jie nesielgia kenkėjiškai, o viso labo verkia ar bėgioja, ar garsiai dainuoja ir pan. - tai, mano manymu, aplinkiniai tikrai neturėtų kištis ir auklėt tokio vaiko. Vaikas yra vaikas - jis nesėdės ramiai sudėjęs rankų lyg pencininkas, jis savo blogą nuotaiką išlies ašaromis, o ne surūgusiu snukeliu ir priekabėmis prie aplinkinių, kaip tai daro dažnas suaugęs...Jei suaugęs turi teisę viešai demonstruot savo blogą nuotaiką, kodėl vaikas negali to daryt?

Tai yra gryniausias kultūros ir etikos klausimas.. Restoranai (būtent restoranai, o ne šiaip kokios greito pavalgymo įstaigos) nėra skirti lankytis su mažais vaikais..
Ir nereikia čia piktintis ir pan....Beje, užsienyje čia dar griežtesnės taisyklės..Į aukšto lygio maitinimosi įstaigą su mažu vaiku gali būt tiesiog neįleistas, kitur yra tam tikri laiko apribojimai-tarkim su vaikais tik iki 20 val..Ir niekas nesipiktina..Juk pilna visokių picerijų ir paprastesnių vietų, kur renkasi tėveliai su mažais vaikais ir tada natūralu tam tikras triukšmas ir kitokie smulkūs nesklandumai-išverstos sultys ir pan..

Žodžiu, kaip ir visur, taip ir čia tiesiog reikia turėt elementaraus supratimo, kur ir kaip elgtis, kur tinka leliukų kompanija, o kur nelabai..
Prabangiam restorane su nuosavu rėkaujančiu pypliu ir pati jausčiausi nepatogiai, todėl susiplanuoji laiką taip, kad tokiose vietose apsilankyt be vaikų...
Pakol jie paaugs iki atitinkamo amžiaus..





Prie visos aukščiau išvardintos literatūros, jums dar tikrai praverstu etiketo vadovėlis

tada teks atidarinėt temas"kodėl mano vaikas manęs neklauso" "ką daryt, nesusitvarkau su vaiku" ir pan. mat per tiek pasak jūsų man reikiamo skaitymo nebeliks laiko vaikui.

Jūs labai gražiai ir teisingai viską parašėte Ir pati juk atsakėt į visus klausimus - reikia mylėti, būtent - vaiką vertinti kaip asmenybę ir stengtis ugdyti.

Kodėl pabrėžiu asmenybę? Todėl, kad pritariu tokiam tūlam Maceinai, kuris pasakęs “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Ir žinot kokia svarbiausia asmenybės str-ros dalis pagal psichologus? Kryptingumas, kuris apibrėžiamas: požiūriu į kitus žmones; požiūriu į save; požiūriu į išorinį pasaulį
Taip kad vartyk nevartęs vis vien grįžtame prie to kad "žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo 'aš esu aš', todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tada jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų" (čia iš paprasčiausio psichologijos vadovėlio, tiesa, kurią savo laiku turėjau iškalti mintinai )

Klysta ir tie, kurie laiko šešiamečio šokinėjimą ant ligonio lovos ar lašelinių reguliavimą kol atėjom į ligoninę aplankyti artimojo - jo vaikiškomis nekaltomis išdaigomis, bet klysta ir tie, kurie metinuko veiksmuose įžvelgia sąmoningą kenkimą ir visišką neauklėjimą, jei jis užsimojo su plytgaliu
Viskas turi būti saikinga ir vaiko vertinimai/tėviška savikritika atitikti vaiko raidą ir jo individualius ypatumus. Užtat ir verta domėtis ką augdamas vaikas turėtų gebėti atlikti, kaip jis tuo metu suvokia aplinką ir t.t. Kad be reikalo neuaklėtume kitų ir nepyktume, jei kažkas mums pasakys pastabą.

Aš kalbėsiu iš savo varpinės: pati esu labai 'liberali' mama ir man labai sunku peržengti save, būti kitokiai. Na nemoku aš griežtai su vaikais visiškai, nemoku jų 'muštruoti', moku lepinti, leidžiu tikrai daug daugiau nei daugelis mamų, bet vis vien esu paklausus savęs kokius tikiuosi užauginti vaikus, kaip tai pasiekti ir bent jau bandau. Kaip pavyksta kita kalba: kartais labai gerai, kartais visiškas 'pravalas' Jeigu nemoku susitvarkyti pati, leidžiu tai daryti savo vyrui (mūsų tėvelis - reiklesnis) ar kitiems, o ne šoku priešintis viskam 'iš principo', kad tiesiog kaip kiti drįsta mane kritikuoti tokią tobulą. Aš esu žiauriai netobula.

Absoliučiai pritariu

Kaip bebūtų keista, pvz. Raidos centre lankėm terapijas ir pan., tai pastebėjom, kad net sunkių ligoniukų mamos nori ir siekia, kad jų vaikučiai lavėtų, kad kuo rečiau pasireikštų toks elgesys, kuris verčia jaustis nepatogiai tiek patį vaiką (ar jam smagu griūti į balą ir verkti, paklauskim save ar tada mano vaikas - tikrai laimingas?), tiek jo tėvelius.
O kodėl sveikų vaikų mamos savanoriškai užtrenkia dureles į vaiko emocinį tobulėjimą - man dar paslaptis

Aš galvoju, kad mes temoje kalbame apie būtent tokius atvejus, kai tėvai abejingi ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam vaikui.. Mažas žmogutis dar nemoka valdyti savo emocijų, nemoka savęs kontroliuoti, niekam nieko neprivalo. Jo emocijos grynos ir tiesmukos...ir mes labai jam padėtume išmokydami pažinti ir kontroliuoti save. Pykti irgi reikia išmokti Jam pačiam taptų daug lengviau. Vaikas, kuris mylimas 'abejingumu' jo elgesiui - vargšas ir pasimetęs..čia mano nuomonė

Laba diena. Joks suauges zmogus tokios teises neturi, o jei taip daro- tai jis didele neisaukleta bezdzione. Su oziais vaikams padeda varkytis tevai, o su savo blogom nuotaikom reikia moketi tvarkytis paciam. Nejau lygiuojames i surugusias bobas ir zvairus-snairus bambancius vyrus?

Gerai, konkretinu fraze, kad jau abstrahuoti teiginiai kliuna : aplinkiniai neprivalo uz mus atlikti musu tevisku pareigu.

Svetima, pagarba.

gaila, kad jie to nesuvokia, ir bando auklėt svetimus vaikus.

čia būna tada kai tėvai ,,nepastebi,, kad jų vaikas negražiai elgiasi.

Meduota pasiskaičius jūsų komentarus, susidariau nuomonę ,kad jūs praeisit pro vaiką kuris laužia medelį, kurį vakar kažkas pirko ir sodino, kad gražu būtų, kad jūs praeisit ramiai pro gaują vaikų , kurie braižo svetimą automobilį, pro du padaužas ,kurie atima ir mažiuko telefoną, jūs lygiai taip pat ramiai žiūrėsite kai grupė paauglių tyčiojasi iš mergaitės, ir t.t. nes jūs gi neauklėjate svetimų vaikų.

Na, priklauso nuo to ką vadinsim blogos nuotaikos demonstravimu. Aš būdama blogos nuotaikos, nesišypsau dirbtine šypsena, maloniai nešnekinu aplinkinių ir pan. Ar tai reiškia, kad aš esu neišauklėta surūgėlė? Na, neišeina man dirbtinai vaizduot linksmuolės, jei esu prastai nusiteikus. Lygiai taip pat aš žiūriu į verkiantį vaiką - na, neišeina jam vaidinti geručio, jei jam tuo momentu norisi verkt, nemoka jis kitu būdu išreikšt savo nepasitenkinimo. Manęs verkiantys vaikai neerzina - aš tai priimu kaip neišvengiamą dalyką. tarkim, kalbant apie tuos pačius skrydžius lėktuvu. Jei suaugęs žmogus užmiega ir garsiai knarkia - nėra labai malonu klausytis, bet turbūt nepykstat ant jo? Lygiai taip pat aš žiūriu į vaikų verksmą - gal ir nemalonu klausytis, bet jokio pykčio man nesukelia nei pats vaikas, nei jo tėvai...

Matai, jie neprivalo i musu vaikus ziureti tevu akimis. Jiems svetimi vaikai gali tiesiog kliudyti, kaip bet koks kitas kliuvinys. Tik atitinkamai koki rasta gali patraukti, koki akmeni- nuspirti, o kliudanti vaika neutralizuoji zodziais, pastabomis. Jei tevai to nedaro, tai tada apsigini pats. Taip, kartais reikia apsiginti nuo kliudanciu svetimu vaiku. Aplinkiniai neprivalo kesti svetimu neisaukletu vaiku.

Man tai akis bado nekurie pavyzdeliai...Kad ir apie tas geles. Sakykim, mazasis bezdzionka istrype kaimynes bobules geles. Bobule supyko. Normali reakcija. Tai nueik pas ta bobule, atsiprasyk, pasiulyk sutvarkyti istryptas geles, atnesk geliu vietoj tu, kurias istrype. Nejau tai aukstoji matematika? Tai gal patys saves pirma paklauskit- ka padariau, kad pasaulis butu grazesnis. O ne ka kiti padare, kad man gyvenima palengvintu. Nieks neprivalo uz jus nieko daryti.

Papildyta:


Tai jei esi blogos nuotaikos, nebutina dziugauti dirbtinai. Galima tiesiog suvaldyti savo emocijas, buti mandagiai ir maloniai. Bet gi nepuoli lieti savo nepasitenkinimo gyvenimu ant kitu zmoniu. Kuo jie cia deti? Kodel jie turetu kenteti kazkieno bloga nuotaika?

O pavyzdys del knarkimo: jei zmogus zino, kad knarkia, ir zino, kad tai trukdo kitiems, ir nededa pastangu, kad apsaugotu kitus nuo keliamu nepatogumu- tai ir vel- auklejimo spragos.

visiškai sutinku ir pritariu, dėl bobulės gėlyno.
čia tas pats, kas atsiprašau, jei mano vaikas netyčia (ar tyčia) kažkam uždaužė, užkliuvo.

jūs manot, man dabar reiktų eit į savivaldybę atsiprašyt, už tai, kad mano vaikas netyčia kelis kartus į jų sodintas gėles įkrito?