Kai praeiviai auklėja jūsų vaiką, Kaip elgiatės?

Prie ko cia Dange? Tiesa pasakius, as net neskaiciau, ka ji parase
Turejau pridurti ta pati, kaip Limcamca-ugdyti neslepti jausmus ten ir tiek, kol netrukdo aplinkiniams. Dabar galima sakyti, kad atejo Limcamca...

Beje, vaiko isterija parduotuveje-tai cia kas jausmas?

o kas?

ir dar koks - juk pyktis - mama neperka kinderio - o kas vaikui belieka - jei jam visa gyvenimo esme yra tas kinderis, o va mama ima ir neperka

Siekimas savo tikslo.

na, taip - vaikas isterija išreiškia savo pyktį, nepasitenkinimą, nusivylimą... na, nuo tokių jausmų išraiškų vaiką tikrai reikia atpratint bet man kartais labai pikta žiūrėt į tėvus, kurie šaukia ant savo tyliai šniurkščiojančio vaiko. Nu, gal ašarų priežastis mums, suaugusiems, ir atrodo menkutė, pvz. nenupirktas kinderis ar koks žaisliukas, bet kaip kitaip vaikas parodys savo nusivylimą, kad negavo to taip norėto niekučio... Aišku, reikia iš anksto susitart su vaiku dėl pirkinių ir kaip bus elgiamasi parduotuvėje, bet juk būna visokių nenumatytų situacijų....

Pažeisčiau įstatymą. Todėl ir nedrausčiau.

O va, LT - tai nežinau Visada, kiek yra tekę pakliūti į tokias situacijas, stengiuosi pradžiai žvilgsniu tėvams parodyti. Jei reikia, tai ir pasakyti. Bet, tėvams, o ne vaikams.
Bet, jei pakliūni ant vienos iš tų mamų, kur vaikų laisvė aukščiau visko.... tai laikykis bobulyte
Papildyta:


Ir taip kiekvieną kartą einant į parduotuvę? Noriu-neperka-griunu, raitausi = reiškiu pyktį.
Tai, gal reiktų tą vaiką pamokyti, kaip nors kitaip tą pyktį reikšti?

Žinot, kaip būna:
- mama galima?
- ne negalima...
- mama galima?
- ne, negalima...
- mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima? - mama galima?
- Nu geeerai, bet tik šį kartą

Siuo metu- niekas. Buvo viena situacija parke- leidau vaikui trenkti pagaliu atgal i galva skriaudikui (tas vanojo visu vaikus is eiles, o mamyte ant suoliuko grozejosi vaizdeliais), tik kad tas spruko apsiblioves pas mamyte, nespejo maniskis trinktelt. Bet bent teciui pasigyre, kad nugalejo priesa ir ateme jo ginkla (ta apgrauzta lazda )



Ne, rasiau butent tai, ka laikau labai svarbia auklejimo dalimi: ismokyti vaika nepilti kitiems ant galvos emociniu siuksliu. Taip, buna ir liudna, ir pikta, ir visaip kaip- ismok pats su tuos susitvarkyti. PATS, o ne kitu ramybes ar gerbuvio saskaita. Eik i savo kambari, rek, blaiuk, pyk, dauzyk pagalve kumsciais, bet kitiems negadink dienos.



Ragnez, renax neprivalejo nei aukleti to vaiko, nei aukleti to vaiko mamos. O ginti save ir imtis drausminimo priemoniu (adekvaciu tos seimyneles bezdzioniskumui)- labai gera iseitis. Tai buvo pamoka. Be riksmu, be pykciu. Rami, kandi, taikli pamoka. Gi macius Renax, tai jau tik nepiesk is jos siaubunes. As tai labai gerai isivazduoju, kaip renax ramiai atidaro tas uzuolaideles ir savo svelniu melodingu balsu pasiulo mamai paiureti savo vaikiuka.

Zinai, as gal ilgai pedagogiskai galvociau ir sugalvociau, kad renax pasielge oi kaip nepedagogiskai. Bet atvirai, tai dekinga renax- garantuota, kad kita karta ta mama gerokai pagalvos, pries paleidama vaika ziurineti pusnuogiu tetu.



O as ne. Negalima pilti ant kitu galvu savo blogos nuotaikos. Pvz., viena is musu namu taisykliu: tau ryte gali buti labai bloga nuotaika, bet privalai diena pradeti graziais zodziais- su visais maloniai pakalbek, jei kas klausia- atsakyk graziai, nepradek bambeti, zyzti nuo ryto. Taip tiesiog negalima, ir taskas.

nea, taip bent jau mums buvo viena karta - pareke, pasiraite ant zemes - pamate kad mamos nesugraudins, kad neveiksminga - daugiau - ne, tai ne - einu ko nors kito zyst

Aš dar vaikams aiškinu, jei jau kažko pyksti, tai eik ir pagulėk vienas, pasakyk, kad dabar tu piktas, ir tada niekas prie jo nelenda, jis paguli, ir ateina žinokit jau šypsodamasis. Sako vaikas- iš pradžių labai pikta būna, na negavau to, neleido ten, paskui pamažu pradedi galvot, o gal aš nenoriu visai ten eit, o paskui pagalvoji, ko čia iš vis pykt. Ta prasme valdyti savo jausmus. Lengviausia išsirėkti, parodyti pyktį, sukelti sumaištį. Sunkiau susivaldyti. Ir pati tokia esu,apgalvoju, pamastau ir tik tada darau, impulsyvumas nieko gero neduoda. Nusvyla žmonės paskui.

Stot ! Lygiuot ! Ramiai! Dangė atėjo


Jausmas pats savaime nėra nei blogis, nei gėris, o štai išraiška ir jos poveikis aplinkiniams nėra neutralus dalykas. Tėvų pareiga padėti mažam vaikui išgyventi emocijas, tiek teigiamas tiek neigiamas ir išmokyti jas reikšti taip, kad ta išraiška nebūtų destruktyvi. Mažas nuobodžiaujantis vaikas, spardantis lėktuve kito keleivio kėdę, tiesiog "transliuoja" savo emocijas, tačiau būtent tėvų pareiga pirmiems(o ne po gautos pastabos) pastebėti savo nuobodžiaujantį vaiką ir pasiūlyti jam tinkamą veiklą O jei jau pastaba gauta, ko gero būtų naudingiau savo pavyzdžiu pademonstruoti vaikui, kaip mandagiai ir be atsakomosios agresijos išspręsti konfliktinę situaciją

Sveikos
Papasakosiu situacija, kurios stebetoja teko buti. Tai va, sventem mano geros drauges 30-desimtmeti jos namuose.Dalyviu ratas nedidelis:as su vyru , dar viena pora su dviem berniukais(6 ir 4 metu) ir savaime aisku jubiliate su vyru bei suneliu ir jos tevai. Ir demesio centre faktiskai buvo ne jubiliate, bet tos poreles pakvaise berniukai.Tai to nori, tai to nenori, tai pesasi, tai kisa nagus prie visko kas juos sudomino(kol drauges mama neapsikentusi viena is ju nesmarkiai sudraude). O mamaite sedi ir aiskina, jog va girdi judrus berniukai ir pan. Galu gale vaikisciu demesys nukrypo i mano vyra. Nu ir prasidejo: vienas is vieno sono kabinasi, kitas is kito, taip sakant jaunieji ''busido rings'' kovotojai. O vyras mano juos abu po pazastim pasiemes: nu ka, eisim pas ''siuse'(t.y suni)'(mat tie vaikai bijo sunu, o drauges kieme toks nemazas ''pusversis'' priristas). Viena kart tas nepadejo, bet antrakart taip pasakius, berniukai aprimo. mazesnysis kaip ir asara bande isspaust. Mamele aisku susinervino, nes mat vaikas vos neverkia. bet kas keisciausia, jog vyresnysis berniukas nusciuves visa vakara prasedejo prisiglaudes prie mano MB sono.
Aisku, as suprantu, jog vaikai yra vaikai, bet mano nuomone, nuo pat mazu dienu, vaikui turetu buti diegiamas suvokimas, jog visur yra elgesio normos

Vat as ta keistenybe irgi pastebejau. Jei vaikas pyksta, kabinejasi prie kitu vaiku, bamba kazka, tai liepiu eiti issipykti ir issibambeti i savo kambari. Nueina (kartais tenka uz rankos paimti ir nuvesti). bet vos tik uzsidaro durys- ramu. Savo kambaryje pats vienas nei pyksta, neibamba, nei reikia. na, ekstra atvejais gal pablaiuna pora minuciu. Bet nusiramina labai greit.

O amita parode situacija dar vienu kampu. Pernelyg savo vaikeli popinantys teveliai finale praranda autoriteta savo vaikams. Mamaite su savo "aiaia, nelieskit vaikeliu" nelabai tiems vaikams idomi, nesugeba ju elgesio itakoti, o vat dede su tvirtu charakteriu ir aiskiom taisyklem- autoritetas.