Vaikas nekalba, 3 tema

Tai i PPT pakliuti paprasciau ir daznai VRC domisi PPT isvadomis ir jomis vadovaujasi. Skirtumas tik toks, kad VRC yra gydymos istaiga, o PPT patariamoji, rekomenduojanti.
..Siaip gali buti, akd pz. sako 3 metu palaukite, isaugs, prakalbes, o 5 pastebes, akd neisaugo, o bed  jau isisenejusi ir jau gerokai paveluota spresti bedas, kurios gal ir nebutu atsirade, jei 3 metu vaikas butu pradejes taisyti klaidas ir pan.

Ką dabar daryt? Nei tai dauniuko mamai sakyt - pasiimk savo vaiką, nei stumti tą vaiką į kitą grupę, nei savo kažkur perkelt... auklėtojos irgi negaliu reikalaut vedžiotis nei savo vaiko, kad saugu, nei to... nei eiti pas direktorę... bet jeigu kada taip pastums, kad reikės dantis rinkti? o jei dar blogiau?? 

Suprantu, kad prisidėjo papildomo nerimo dėl vaiko saugumo, bet tikiuosi, kad tikrai nesvarstai apie variantą, kaip tą dauniuką pašalinti iš grupės.
Vistik situaciją turėtų suvaldyti auklėtoja. Jei nesiseka, taipogi tik ji turėtų imtis iniciatyvos ją spręsti kitais būdais - gal kartu  tartis su tavim ir to vaiko tėvais, gal pasikviesti vaikų psichologą į grupę pagalbai. Bet kuriuo atveju etiško problemos sprendimo be auklėtojos neįsivaizduoju.

Naitas kiek supratau tas "tipo autistas" yra jusu vaikelis, gal galite papasakoti apie ji daugiau, mes dabar gulime VRC ir mums itaria su sutrikima, tai idomu kaip kiti vaikuciai turintys si sutrikima elgiasi.

Vakar mano vaikas tikrai ėmė elgtis kaip autistas. Mano supratimu.
Atsiklaupė ant grindų, visas piktas ir ėmė rėkti. Išprovokavo tą rėkimą paprasta situacija - valgė ledus tol, kol šie pradėjo bėgti per vaflinio puodelio apačią. Apvarvėjo ant pėdkelnių, maikutės. Jis tą suprato, kad blogai, tačiau neleido įdėti ledo į puodelį. Na, leidau dar laikyti rankose. Vėl aplašėjo. Tada paėmiau ir įdėjau į puodelį. Viskas. Riksmas, voliojimasis ant grindų ir šaukimas "ne ne" ir protarpiais toks šaižus spiegimas, kad bet kurią akimirką laukiau ateinant kaimynų. Rimtai.
Pradėjo mėtyti tokią plastikinę dėžutę. Bet kur. Tėvas pradėjo drausminti, sakyti, kad negalima. Tada puolė su ta dėžute mušti tėvą. Mes abu stebim savo vaiką, ir NEŽINOM, ką daryt. Ramus kalbėjimas nieko nereiškia, jis jo negirdi. Šaukimas ant jo irgi nepadės. Stovim, stebim. Jį išpylė prakaitas, visas raudonas, ir spiegia, kriokia.
Viskas staiga baigėsi, kaip ir prasidėjo. Tuo metu kepiau karbonadus, ir kol dalyvavau toje situacijoje, tie karbonadai ėmė degti 
Aš bėgte į virtuvę, iš paskos ir tas mano autistukas.
Ir jam taip įdomu buvo stebėti, kaip aš tuos karbonadus lupu iš keptuvės. Apsiramino, ėmėsi kažką savo garsais komentuoti.
Baigiau valyt keptuvę, o jis į tą laiką atsinešė loto ir paprašė su juo kartu padėlioti. Vėl ramu ramu.

taip ir gyvenam... nuo tokio "priepuolio" iki "priepuolio".
Tik informacija - Vilniaus VRC mane labai "nuramino" dėl tokių terapijų: delfinų, žirgų ir pan. Sakė, pinigų išmetimas.
mano vaikas prieš metus bent jau, ir dar mažesnis kai buvo, tai laikomas ant rankų, žiūrėdavo kažkur man per petį. Aš net klausdavau jo "ar tu mane matai??" O jei pažvelgdavo, tai porai sekundžių, ir vėl nusukdavo žvilgsnį kažkur.
Dabar gatvėj jį užkalbina kokia bobulencija. Jis ignoruoja, nežiūri į ją, nusuka  akis į pravažiuojančias mašinas... Dėl to gal ir gerai, kad su svetimais nebendrauja, bet va tie svetimi praeiti neleidžia. Kartą manęs paklausė, ar mano vaikas tik ne aklas? 

Dabar turiu su kuo palygint. Mažius labai stebi lūpas, kai dainuoju, kai kokį nors burzgiantį žodį tariu. Jam labai įdomu. Ir dar pats užsiropščia man ant kelių ir atsuka mano veidą į save, kad žiūrėčiau tik į į jį. Tada man pliaukšteli per skruostus. Jei nusisuku, vėl suima veidą abiem rankom, ir atsisuka į save.
Didysis taip niekada nėra daręs.

Tik mane neramina vienas dalykas - kol jis dar 5 metų amžiaus, tai galima ir suvaldyt už rankos paėmus. Ir jei suduoda kuo, taigi ne taip skaudžiai dar. O kas bus, kai vaikui bus 12 -15 metų  Jeigu nepraeis tokios nesąmonės, tai man baisu ir pagalvot, su kokia jėga jis gali išdaužyt visus namus.

Viena mano vaiko reakcija yra mane labai nustebinus. Kartą taip daužėsi, verkė, šūkavo.. Išbandžiau viską. Jokios reakcijos.
Tada pati nejausdama jau ką sakau, klausiu jo: "tai gal nori pas mane ant kelių?"
Jis pakėlė akis ir linktelėjo galvą. Atėjo, susirangė pas mane ant kelių. Apsikabinom. Jis labai greitai nurimo, vėl lyg niekur nieko...

matyt, nemokėjimas/negalėjimas  išreikšti savo minčių, iššaukia jam tokias agresijas. Gal jis vienu metu nori parodyti, kad nori daugiau dėmesio, o aš nesuprantu... nebežinau..

Mano didysis duoda kumščiu sau į krūtinę ir taria tokį "aaannn" garsą - tai reiškia MANO. Mažasis brolis retai kada apdovanojamas brolio daiktu.

Buvę tokių dienų, kai tikrai, yra kandęs sau į rankovę, plėšęs dantimis drabužį. Ir tada labai stebi, ką aš darau. Matyt, tikisi kažkokios mano reakcijos.

"Autoritetas" yra. Bet jis toks "kintamas". Jeigu vakare rengtis pižamą - tėtis autoritetas. *****, sisiot - tėtis autoritetas. Varo kartu į wc
Jeigu nusimato multikų žiūrėjimas - tada jau aš 
Autoritetas dingsta, jeigu namie tik vienas iš tėvų.
.....
Pirmą kartą darė EEG dėl to, kad neurologai buvo sunerimę, jog mano vaikas naktimis, kartą į dvi savaites, vidutiniškai, pradėjo rengti mums tokius priepuolius - staiga pašoka lovytėj, pradeda kraupiai verkti, šaukti, žiūri kažkur į tamsą, bėgioja palei lovytės "sienas". Degdavom skubiai šviesą, ramindavom. Nepadėdavo. Jeigu mėgindavom imti ant rankų, ir nešti  į kitą kambarį, kad pakeisti aplinką, tai atsirasdavo netgi traumos rizika - vaikas taip daužydavosi rankose, kad būdavo ankšta koridoriuje.  Šiaip tai reikalaudavo iškelti iš lovytės. Iškeldavom. Tada dar labiau pradėdavo šaukti ir rodyti - kuo greičiau atgal į lovytę. Įkeldavom. Tada vėl reikalaudavo iškelti. Arba reikalaudavo išjungti šviesą. Išjungdavom. Tada imdavo reikalauti įjungti. Mane dabar prakaitas muša nuo tų prisiminimų.
Toks priepuolis trukdavo lygiai 45 minutes. Aš net nedalyvaudavau ilgainiui. Žinau, atrėks savo porciją ir nusiramins.
Kartais apramindavo uždegtos žvakutės. Gal čia taip pasitaikydavo, jeigu pataikydavom uždegti  tam tikroje priepuolio stadijoje.

Kiek žinau, tai EEG atlieka įtarus epilepsijos priepuolius. Kodėl mano vaikui atliko EEG, labai tiksliai ir nežinau. Gal tyrime dar kažkas matosi...

man pačiai niekada nebuvo kilusi mintis apie "triukšmus", kuriuos čia kažkada minėjot - kad vaikas iš pradžių nenori girdėti pasakų, dainelių, nes jam tai tik triukšmas.
Ko gero, taip buvo su maniškiu. Jis tik neseniai, prieš pusmetį, pradėjo pats prašyti paskaityt knygeles. Visada domėjosi knygom, piešinukais, bet prieštaraudavo skaitymui. Tiesiog tada mesdavo knygą į šoną.
O dabar skaitau ir kartais "gaudau" jo dėmesį. Super. Jis moka tas knygeles atmintinai, pasyviai, nes nemoka pasakyti nei žodžio, bet kai aš vietoj "kiškis" ar "paršiukas" pasakau "varlė", "pelė" ar pan, tai tuoj ima taisyti mane NE.
Ir daineles prieš miegą jau turiu dainuoti. Džyzuz, moku tik 7 tokias, mergautines Klauso su malonumu. Ko gero, atėjom į kitą etapą.

Maniškis darželyje irgi kitoks. Kai aš auklėtojai papasakoju, ką jis namie iškrečia (kad ir apie tokius riksmo ir daiktų svaidymo priepuolius), tai ji labai pradeda bijoti ir sako - na jau ne, aš to dar nesu mačius, tfu tfu tfu...jis taip nedaro.
Pasitaiko, kad grįžęs iš darželio, jis po tuo pačiu užsidegimu ima ir nusiauna batus, nusivelka striukę ar bliuzoną. Po to kažkaip staiga susivokia, kad "per daug" padarė ir pradeda niurzgėti, prašydamas pagalbos. Dar neperkandau metodikos.

Vis neparašau. Apie valgymo pomėgius. Labai mėsavalgis, dar patinka svogūnai - tiek galva, tiek laiškai, agurką visą gali ant karto sugraužti, mėgsta pagraužti morką. Pradėjo nemėgti miltinių blynų. O daržely gan dažnai duoda visokių blyniukų, lietinių... nevalgo.

Grįžom iš ligoninės. Lietuvoj rimtesnių tyrimų jau nebeįmanoma atlikti, atlikom viską viską. Labai džiugu, kad fiziškai galvoje viskas tvarkoj, jokių pakitimų ar patologijų. Tačiau... nu kodėl tas penkiametis nekalba??? 
Tiesa, po narkozės kažkaip padaugėjo žodžių Tą patį vakarą išgirdau gal 5 naujus žodžius
Pasakiau daktarei. Sakė, kad jos praktikoje tai būtų antras vaikas, kurio motina sako, jog po narkozės atsirado pagerėjimas
Hmm, gal po savaitės reiktų pakartot "dozę"   

manieji abu nuo šunų voljero negali atsitraukt. Tačiau tas nekalbėtojas tai iš viso priskretęs prie šunų.
aš neturiu tokio fotiko, kad galėčiau duoti vaikui pažaisti. Tačiau kai nutveria kokį, tai džiaugias džiaugias "vaikščiojančiu" objektyvu.
Manasis piešia tiktai tokius kurkulus. Nieko konkretaus. Dar linijas. Arba punktyrus. Ir jo visai nemasina piešimas.

Raidos Klinikos neurologė diagnozavo "naktines baimes". Tačiau kažkaip dar a la "prancūziškai" pavadino - noktiurnų fobijos... nu nepamenu.. tik tie noktiurnai įsiminė.
Kartą jis man taip dieną pradėjo siautėti. Iš nevilties paskambinau pediatrei ir sakau - klausykit...    po to aprengiau ir  nuvežiau jai parodyt. Mašinoj tai jis greit apsiramino ir nuėjom į kabinetą kaip normalūs žmonės. Na, ji pasiklausius telefoninio "priepuolio" mėgino spėti, kad tai gali būti kažkas iš "šizo" srities.
Dabar taip nebūna. Aišku, jeigu vaikas galėtų mokėtų kalbėti, gal jam lengviau būtų perteikti savo išgyvenimus.

Buvau Rudolfo Štainerio gydomosios pedagogikos centre Vilniuje. Ten su T.Rožukiene bendravau. Tai ji rekomendavo tokiam vaikui pykčio ar nevilties, baimės  priepuolio metu uždegti žvakučių. Sakė, labai juos ramina. Žvakes mes buvom atradę intuityviai. Tikrai ramindavo. Ir dabar, kai vakarieniaujam, tai užsidegam. Virtuvėj tų žvakių kaip bažnyčioj
   
jeigu mokytoja PATI neturi savo "tokio" vaiko, tai tikrai nemokės dirbti. Be to, negali individualiai su silpnesniu ištisai dirbti, juk klasėj daugiau yra.

Ramunelė maniškiui neužilgo 5 bus. Dėl to aš  čia taip nervinuos, net ir sapnuos jau... Kalba po truputį pradėjo atsirišinėti gal koks mėnuo. Ir tai neaišku, kokiais tempais tas vyks, ar ko išmokęs nenutils. Žinok, įsivaizduot galiu žmogų be rankų, kojų, nu bet be kalbos.. tfu tfu tfu...
Antrajam mano vaikui bus du metai. Dar nekalba. Bet daug čiauška savo kalba, burzgia, mėgina pasakyt "ačiū", tai gaunas "ciu", dar pasako "niu niu niu", "atia". Šiaip viską supranta, paliepimus vykdo ir baisiai jau ožkutis yra vis taiko kur į balą pagulėt

severina visą rytą galvojau apie TAVO vaiką. Toks pažįstamas tas aprašas, tikiuos, mums jau likęs praeity kaip slogus sapnas.
Daviau savo vaikams pietus. Ir stebėjau savo dičkį. Irzlus. Atsisėdo prie stalo ir laukia, kol paduosiu šakutę, kad galėtų valgyt. Paraginau, kad pats pasiimtų ir dar broliukui parūpintų bei mamai. NEEEE, tiesiog suriko. Tada pasakiau, kad ATLAISVINTŲ VIETĄ PRIE STALO IR EITŲ Į KAMBARĮ. Kiek pamąstęs, atsinešė šakutę. Bet prieš tai kepštelėjo man per užpakalį, mat buvau nusisukus ir maišiau keptuvę.
Valgė valgė ir pradėjo vėl zirzti. Rodo į agurką. NORI AGURKO? klausiu. TEP,- sako, bet jau taip irzliai
Kiek valgė kiek nevalgė... nu man iš vienos pusės ir pikta, kad šildai darai, o valgo tik kelis kąsniukus, iš kitos pusės - ir gaila, kad vaikas nepavalgo per savo ar tai ligą niekaip daktarų nerandamą, ar tai ožius

Nusivilkt maikutės pats "nepajėgia". Nuvilkau. Atsigulė į lovytę ir guli. MAMA, sušuko. Nugis aišku, ponaitis pats neužsiklos   Stebėjo mane, kaip aš jį kloju, kad nei raukšlelės neliktų ar užlenkto kaldros kampučio.
Ligoniukas ar ožiukas? Ką?

O dabar turiu kelias nuorodas apie autizmą ir skiepus, autizmą ir maistą. Gal 100 proc nereikia tikėti, bet manau, kad tiesos tame turi būti. Taigi:

http://articles.merc....aspx?source=nl

čia rašo trumpai apie tai, kaip JAV tėvai padavė į teismą vaistų kompaniją už skiepus (MMR vakciną), kurie jų dukrai sukėlė autizmą. Ieškinys paduotas 2007 metais, procesas numatytas šiais.
Info šaltinį nurodo kaip CNN.
dar šios nuorodos apačioje yra related articles - susiję straipsniai. Tai vienas iš jų - kaip MMR vakcina yra potencialus encefalito (vaikų smegenų uždegimo) sukėlėjas.

http://articles.merc....aspx?source=nl

o čia CNN įrašas, kaip studijoje JAV Ligų KOntrolės ir Prevencijos Centro vadovė pareiškė, kad vakcinavimas ir autizmas gali būti tiesiogiai susiję, ir kad gali būti, jog tėvai pagaliau galės apginti savo vaikus teismuose. Mat iki šiol iš tokių tėvų, kurie sakydavo, jog skiepai sužalojo jų vaikus, buvo netgi tyčiojamasi.
Jeigu 1980 metais autizmą nustatydavo 1 vaikui iš 10 tūkstančių, tai JAV dabar nustato 1 iš 150 vaikų. Dar sako, jog realiai gali būti pažeidžiamas maždaug 1 vaikas iš 50.
Jeigu 1976 metais JAV iki mokyklos vaikas gaudavo 10 skiepų, tai dabar per pirmuosius 24 mėnesių jis gauna 14 vakcinų.

http://articles.merc....aspx?source=nl

čia irgi apie autizmą. Tik straipsnio vidury dar rašo apie maistą. JEIGU tavo vaikas yra autistas, tai pataria vengti šių maisto produktų:

1. VISŲ PIENO PRODUKTŲ. Negalima duoti pasterizuoto pieno. T.y. ledų, jogurto, išrūgų. Negalima nieko, kas nors kiek panašu į KAZEINĄ.
Bet kuris žmogus, kovojantis su autizmu, bet neatsisakantis pieno, tik apgaudinėja save.

2. Negalima CUKRAUS, SULČIŲ, SODA (gal mineralinį vandenį vadina amerikiečiai soda), bulvių fri ir kviečių (makaronai, bulkutės, sausi pusryčiai?)

3. Užtikrinti, kad tavo vaikas pakankamai būtų saulėje. Nustatyta sąsaja, jog kuo mažiau gaminasi vitamino D, tuo didesnis būna autizmo šuolis. Vitaminas D labai reikalingas nervų sistemos audinių vystymesi.

4. Efektyviai ir kaip galima greičiau įsiterpk į vaiko emocinį stresą.

5. Homeopatija gali padėti sumažinti autizmo simptomus.

Gal ne viską labai tiksliai išverčiau... Bet man tie straipsniai po truputį nuvalo rūką nuo akių... Pas mus dar ne taip blogai yra, kaip JAV...

5-metis nekalbiukas, tai tik koks pusmetis, kai leido man dainuoti. Ir knygeles garsiai skaityti. Labai mėgo paveiksliukus žiūrėt gal nuo 2 mėnesių amžiaus. Bet NEBANDYK jam skaityt, komentuot. Jis tik žiūri.

O man taip dabar ant širdies gera  Jau seniai esu nupirkus CD "pasakos patiems mažiausiems", tai neleisdavo įjungti net. Bet va... keletas savaičių, kai rytas vakaras pats įsijungia, klauso. Turim knygelę apie vištytę ir gaidelį (kur gaidelis riešutaudamas akeles išmušė - ot lietuvių pasakos  ) tai klauso pasaką ir verčia knygelę, rodo paveiksliukus ir komentuoja tiek, kiek pajėgia. Ir dar jam patinka pasaka apie ožką, kuriai senelis kailį lupo lupo, o ta pabėgo ir į lapės olą įlindo. Tai jam ta herojų kaitą taip patinka laukia ką kuris pasakys, kriuktels...

Prisiminiau, kaip mano nekalbantis vaikinukas su seneliu aiškinosi, kaip čia bus su tuo vaikų skaičium mūsų šeimoje
Jau suprato didysis, kad brolis yra mamos pilve. Vis paglosto. Išmokom, kad jis turės "diu bobo" ir kad jie bus "tyz" vaikai šeimoje.
Tai jis visa tai ir išpoškino mano tėčiui, padavinėdamas jam vinis. Bet mano tėtis   senas intrigantas klausia jo:
- Pala, tai kažkas čia nesueina. Tu - tai vienas, brolis - tai du. O sakai - kad trys? klysti.
Tada mano tas nekalbiukas kad išrietė pilvą ir kad sukurkė:
- hrrrr.. tyz   (hrrr garsas mano vaiko kalboje reiškia "didelis").
Po šito parodymo mano tėtis, senas intrigantas, vos nepridėjo į kelnes, iš juoko.

Nežinau, ar įmanoma susitaikyt su vaiko diagnoze... gal...
Kaip man buvo... tai iš pradžių, man pirmai kilo tokios diagnozės įtarimas. Neurologė "pasigavo" ir pritarė. Tada aš pradėjau priešintis. aišku, viduje... pergyvenau, skaičiau, ieškojau... apie vidinę savo būseną tai nėra žodžių papasakoti... liūdna labai buvo. Tada vedžiau pas psichiatrą į Klinikas Kaune. Tas labai net suabejojo tokia diagnoze. Tada vėl į sostinės VRC. Ten iš viso nepatikėjo tokia diagnoze...

Bet žinot, kas man sunkiausia yra... Tai, kad aš niekam negaliu pasipasakoti, pasiguosti. Niekam iš draugų, šeimos, kaimynų, giminių. Niekam... net vyras mano neina į plačias diskusijas apie vaiko sveikatą. Ne iš blogos valios - manau, tik todėl, kad tiesiog NESUPRANTA, ar nepajėgia suprasti. Myli vaikus be galo... Kai aš verkiu, ir jis verkia... Bet va didžiojo diagnozėse man tenka vienai kapanotis, vienai burti, į kurią pusę dabar "patraukti". Pediatrė jau net nežino, ką dar daryti su mano vaiku. Tik paklausia - tai kur dar tau siuntimą rašyti? Ir rašo....
Man tai baisiai kartais atrodo tie jo pykčio priepuoliai. Dabar, kai jis 5 metų, tai dar galima kažkaip susitarti, dar galima tiesiog apkabinti, ar galų gale garsiai riktelt ir taip nutraukti šėliojimus. Bet kai pagalvoju, jog jam bus ir 10 metų, ir 15, ir 20... Skrenda dabar kokia kaladėlė, tuomet skris kėdė, priėjęs muša mane, tai kaip mušis 20-metis??? man baisu.. ir labai tikiuos, kad jis išaugs, o aš kad nepadarysiu kokių klaidų bendravime su juo...
mano vaiko dvynys  Tik dar nenustojęs isterikuot iki dabar. Pyksta, jeigu ne pagal jį darau aš, tėvas ar daro brolis.
manasis tiesiog mėgaujasi savo nesavarankiškumu. Jis jokiu būdu nenusiauna batų, kelnių, nenusivelka striukės ar megztuko. Nepasikabins nieko.
ir dėl to yra tiesiog griaunantis pavyzdys mažėliui broliui.
Nei prievarta, nei gražuoju jis nesutinka imtis savarankiškai save apsitarnauti.

Tikrai. Aš pradėjau į raidos centrą vaikščioti, kai jam buvo 9 mėnesiai. Su ilgesnėm, trumpesnėm pertraukom vis lankėm pamokėles, pirkom jas. Visada tikėjaus, kad tos diagnozės bus baisiai laikinos. O turėjom mes jų visokių - cerebrinis paralyžius, galvos smegenų vandenė, kurios ilgainiui nepasitvirtino, dabar autizmas, kita kokia neurologė dar įrašius mišrus raidos sutrikimas, ar dar emocijų sutrikimas, žymus kalbos neišsivystymas. Kai nepasitvirtino pirmosios baisios diagnozės (komp tomografas atmetė), tai sukilo toks sportinis įniršis, kad visai mes čia nesergam, o jei ir sergam, tai tik šiandien. Na ir atmečiau bet kokius siūlymus tvarkyt negalią... o va į užsiėmimus tai vaikščiojom.

Buvom mes ir tokioj mokyklėlėj. Piešimas, lipdymas, rateliai ir dainelės, žaidimai kamuoliu. Vedžiojau savo nekalbiuką, kai jis buvo 4 metų su trupučiu. Tai įėjęs tuoj atsiguldavo ant grindų, įsikniaubdavo ir viskas... nepajudinsi. O broliui dar tik vos virš metų buvo, vos stovėdavo ten per šokius pokius. Ir labai pavargdavau emociškai, nes vos tik paragintas paprašytas ką nors padaryti, mano didysis tuoj pradėdavo gal gintis ir garsiai šaukti NEEE, ir ilgam užsivesdavo. Žiūrėdavo visi vaikučiai, mamos.. gal suprasdavo, o gal ir ne, kokia tai sunki našta susitarti su tokiu vaiku...Ir man būdavo sunku, vis galvodavau, kad va žmonės susimoka už pamokas, o mano vaikas išblaško visus vaikus ir pamoka vos ne vėjais eina. Jausdavau kaltę kažkokią...  palankėm mes porą mėnesių ir niekas negerėjo.. metėm. Tada suradau logopedinį darželį.
Papildyta:

Gleno Domano metodika? Buvo tokia Elmira Vilniuje, mėgino čia "prasukti" tą metodiką. rodė kartą apie tą metodiką ir per kažkokią vaikišką laidą.
Aš bandžiau, buvau įsigijusi korteles skaitymui ir padariusi korteles skaičiavimui. Tai noriu pasakyti, kad arba pasiryžti dirbti su vaiku kiaurą parą, arba nepradedi nieko, nes bus tik pinigų išmetimas.
Pamokėlė trunka ne ilgiau minutę, kartoji ne anksčiau kaip po pusvalandžio (o gal valandos). Turi būti prisigaminus tiek kortelių, kad kasdien galėtum rodyt maždaug po 5 naujas.

O maniškis rimtai viską laiko viduje. Va nori ir pasako: "pe-i-ka", "ana", "me-y-na", "a-lia" - persikas, gana, mėlyna, žalia ir t.t. skiemenuodamas sako, kaip mokė logopedė. Laukiu nesulaukiu, kada eis į darželį. Vis didesnis postūmis. Ir pradėjau vit B6 duoti.

Ir dar. Nu jau taip jis mėgsta žalią svogūną. Brrrr.. traukia man iš po peilio mažus svogūno galvutės gabaliukus ir valgo. Raukiasi, bet noriai valgo. Ir vandeniu šiek tiek užgeria.
O jau svečiuose    Visas papuošimo petražoles nurenka nuo mėsos patiekalų ir suvalgo.

gal galite papasakoti apie ji daugiau, mes dabar gulime VRC ir mums itaria su sutrikima, tai idomu kaip kiti vaikuciai turintys si sutrikima elgiasi.

naitai-saulele, oi kaip tau nelengva .  beje o kaip tau sekasi tvarkytis su 3 kleckiukais?

Šiandien, beje pirmą kartą, nubraukiau ašarą, kad mano vaikas nekalba  . Toks šūdinas jausmas apėmė.

Ramunele, o kaip pas jus namie su pazadu laikymaisis? kas autoritetas?