Pogimdyvinė depresija?

as taip pat nesuvokiu, kam kenteti.... kam lieti asaras, jeigu vyras visiskai nevertina tai ka turi?? taikstytis su tuo? na ir kas is to...?? gyvenimas juk vienintelis, todel manau, kiekviena szmogus nusiplene buti laimingas.... ir jeigu seimoje gyvenantys asmenys vieni kitiems skausma nesa....tada nematau cia apskritai jokios seimos....jau nekalbant tai, kad visos tokios nuotaikos, mamos isgyvenimai ir pan atsiduoda vaikeliui jeigu nebesigauna su vyru susitarti graziuosju, manau reikia imtis grieztesniu priemoniu, gal tada jis atsipeikes ir pamatys ka jis salia saves turi....bent jau as taip daryciau ir TIKRAI nesileisciau kad is manes tyciotusi ir pan....niekada....

Na nežinau, skirtingai daug ką suprantame visi...
šiaip pasakyme vyro, kad keisti mąstymą yra tiesios, toks gyvenimas, kad kai atsiranda mažas vaikas keičiasi daug kas, neišeisi kada nori, nepalakstysi, gyvenimas keičiasi, tuo jis teisus, gali norėti, bet negali to daryti...bet kad dauguma vyrų nepadeda moterims kai joms depresija ir faktas, maniškis man ir nepadėjo, jiems nervas pradeda imti, ar jie pasimeta, nenori matyti problemos, nesuprasi, gal todėl, kad moterys šiuo atveju stipresnės yra.
todėl vien iš tokio pasakymo patarinėti, kad mesčiau, negyvenčiau, lodaris jis ir t.t. nematau jokio pagrindo, po tam tikro laiko, kai ateis šioks toks nusiraminimas ir tie žodžiai kitokią spalvą įgaus.
o jei jau depresija, tai tam yra vaistai ir reikia gydytis.

Aš irgi pritariu, nepasiūlymas "mesk tą lodarių", kuris galbūt šiandienai yra tarkim pajamų šaltinis...
Be abejo yra daug išeičių - bandyti perauklėti, bendyti keršyti, bandyti dar garsiau verkti, ar kitiems rodyti.... bet blogai tai TAU...

Kai aš sirgau po gimdyvine depresija, mano vyras irgi buvo labai šaltas, kartais atrodydavo, kad net per daug žiaurokas(žodžiais), aš taip užsileidau, kad išsikapanoti man atrodė jau nėra vilties..
Bet vieną dieną, kai mano mergytė atėjo, prisiglaudė ir padėjo verkti sakydama "mamą, aš taip noriu valgyti, kad negaliu... aš dar šiandien nieko nevalgiau.." - buvo vakaras..
Tą minutę, aš sėdėjau prie lango ir rūkiau, velniai žino kelintą cigaretę rūkiau , tuščiai žiūrėjau pro langą. Ir puikiai suvokiau, ką darau, kas vyksta su mano vaiku, bet buvau vistiek apatiška, bejausmė, be sąžinės... žiauru ar ne?

Ir nieko negalėjau sau padaryti...

Žinau tą akimirką suvokiau, kad vietoj manęs mano problemų niekas neišspręs, kad ir kiek aš kaltinčiau save, kitus ar savo vyrą...

Dar suvokiau tai, kad ta diena nebuvo pirmoji per pastarasias keletą savaičių...jos visos buvo tokios...

tada ir nusprendžiau, kad reikia bandyti kapanotis iš viso to šūdo...nes kitaip teks paaukoti vaiką, nors ir netikėjau savimi:
1. susidariau griežtą dienotvarkę, kurią galėjau tuo metu pakelti: a) atsikelti susitvarkyti c) pakelti, nuprausti, pavalgydinti dukrą kas šešias valandas d) išeiti į lauką bent pusvalandžiui, pvz. išnešti pakeliui šiukšles...

2. Pripažinti, kad labai sergu.
kreipiausi į Kalniečių poliklinikoje esantį psicharijos centrą.

Kai nuėjau į registratūrą: taip ir pasakiau :" man reikia skubiai pagalbos šiandien, kol dar galiu, nes rytoj jau nebeateisiu" Matomai, jau matėsi, kaip buvo blogai. Manę priėmė "šiandien"... Po to keturias dienas verkiau. išrašė prozaką, gėriau sąžiningai - PADĖJO...

3. niekada nepasiduoti, Jei jau pradėjai save taisyti negalima sustoti.

Žinok sergančių nieks nemėgsta - tokia yra tiesa.
Dabar savę griežtai kontroliuoju, ir nerūkau beveik keturi metai

mamka08
taip, tikrai pritariu, kad kai blogai ar sergi, tai mažai kas padės, pirmiausia reikia pačiam norėti sau padėti, tada ir kiti padės.
kaip sakoma pradėk nuo savęs.

Sveikos mamytes

Ir as noreciau papasakoti savo istorija. Nors neprireike nei mediku nei vaistu pagalbos, bet is tikruju buvo labai sunku ir dabar dar kartais niurios mintys aplanko. Galbut viskas prasidejo nuo to, kad nestumas baigesi 1.5 men anksciau del man nustatytos sunkios preeklampsijos. Dukryte gime coliuke ir tris savaites gulejo ligonineje kol priaugo pakankamai svorio, o kai parsivezem namo pirmuju dienu net nenoriu prisimti. Buvo labai baisu ir didele atsakomybe, kad tinkamai priziureti toki mazuti vaika. Nuo itampos negalejau nieko valgyti, net vemiau. Dukryte atsisake imti krutine, del to taip pat sielojausi ir jauciausi labai blogai. Kai ji verkdavo verkdavau ir as, vyras stegdavosi nuraminti mus abi, uz tai jam labai dekinga. Paskui kazkaip diena po dienos daresi lengviau, bet tada atejo antra banga. Supratau atsidurusi tarsi uzdarame rate rytas - vakaras ta pati rutina. Ir tai slegia iki siol, nes truksta to gyvenimo, kuris buvo iki nestumo, laisves, nepriklausomybes, galimybes eiti kur nori ir kada nori... nors esu dekinga likimui uz isgelbeta mano ir dukrytes gyvybe, bet visdelto taip sunku priprasti prie naujo gyvenimo ritmo...
Aciu, kad isklauset
Kai buna sunku vis kartoju sau: "TAI LAIKINA, TAI LAIKINA, TAI LAIKINA" - truputi padeda.

laba
iš tiesų, reikia laiko suvokimui, kad gyvenimas pasikeitė, bet po to jau ir neįsivaizduojamas gyvenimas be vaikų, nes jie ir be galo daug džiaugsmo įneša į mūsų gyvenimą, ne tik rūpesčių, kol nėra vaikų, tai lyg ir nereikia, bet po to kai atsiranda, tada jau be jų taip pat negali.
kad reikia laiko suvokti kas įvyko ir kad tai nepasikeis, nebus kaip anksčiau ir apsiprasti po truputį naujam vaidmenyje, t.y. mamos, šeimos, turi praeiti laikas.
ir vyrai manau ne prie ko čia, mes pačios turim savyje susivokti, nusiraminti.
man praėjo kai vaikui buvo maždaug 1,5m.

o tai ka tai mamai pradet nuo saves, kad vyras su kitom po kavines nelakstytu maldaut , atsiklaup galetu bent jau namie pasedeti, man kai buvo sunku ir kamavo blogos mintys uztekdavo kad vyras sale budavo galejo ir nieko nepadet , bet jei jo nebutu buvia pastoviai , dar jei zinociau kad po kavines laksto sukitom tikrai stogas nuvaziuotu

mano situacija analogiska, tik manes kol kas neramina ta mintis, kad tai laikina... atvirksciai, man atrodo, kad tai amzina....

kokia siandien diena jau seniai nebeskyriu... visos jos daugmaz vienodos...

tada atsakysiu klausimu, ar galima pakeisti kitą žmogų jei jis to pats nenori? manau ne, taip kad keisti vyrą yra beprasmiška, reikia ar atsiriboti, ar savo mąstymą keisti, kito nepakeisi, jei jau laksto su kitom, tai ir lakstys, o jei eina su draugais pasėdėti kažkur, bet ne į kairę, tai tiesiog žmogus nenori būt namie, nori pabėgt nuo tos pasikeitusios situacijos, nes tai lengviausia išeitis, o jis ja ir naudojasi.
kad pultų vyrai padėti verkenčiom moterims yra mažuma, nes jiems tos ašaros nesuprantamos, kelia nepasitikėjimą, baimę, nenori jie to matyt, tai faktas, tuo vyro nesugraudinsi. Padėt lekia tik tie, kurie turi konkretų tikslą ką už tai gaus, o iš žmonos kaip ir nieko naujo negaus, taip kad tokių jautruolų manau mažai yra, jiems lengviau be ašarų, ramiai išsiaiškinti, nes emocijom nepaveiksi ir nieko neišloši savo naudai.

tai cia vyrui tuomet ir reik keist mastyma , jei jis nesupranta kas yra seima, kaip sunku zmonai po gimdymo, kaip slegia visa rutina ir t.t. kad va tokiam vyrui nors keleta dienu reiktu zmonos vietoj pabuti , keltis nakti pas vaika , darytui valgyti, lyginti , dirbti buities darbus ir dar dar zmonai geram but tai tuomet gal suprastu kas tai yra ir nereiketu lakstyt is namu su kitom i kavines, o dabar tai man toks vyras panasus i lepsi kad bega nuo visu problemu ir viska sprendzia tyliai, kazkur su draugais tai gal ir mamai reik trenk viska i sona vaikus , namus, dsarbus ir raut kur i trasa, kitas dalykas jei ji taip su juo elgtusi kas tada butu. nepateisinu nei vieno visada abu kalti buna , bet siuo atveju vistiek daugiau kaletes matau pas vyra

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.