Pogimdyvinė depresija?

Papasakosiu koki dziaugsma po gimdymo as apturejau: Paniskai bijojau gimdymo, skaiciavau valandas ir minutes iki numatytos datos, verkiau istisai, nes isivaizduodavau ir sapnuodavau, kaip mane gyva drasko, skauda nezmoniskai ir t.t. Maniau tikrai neisgyvensiu, mintyse jau atsisveikindavau su gyvenimu... zodziu stogelis ciuoze, kaip priklauso... Ir pats gimdymas nebuvo toks baisus kokio tikejausi, bet streso ir paniku dar buvo nemazai. Gimdymas uztruko para laiko, sekancia para neatitraukiau akiu nuo savo mazyles, trecia para galvoju: reiktu gal jau numigt truputi, bet palatoj gulejom tryse(kazkas knarkia, kazkas verkia) taigi pagalvojau: issimiegosiu namie...
Grizom namo, jauciuosi issekusi iki alpimo, paeit negaliu, galva svaigsta, vizdas trukineja tiesiog kalbant. Bandau uzmigt, bet negaliu, pavargusi jauciuos nezmoniskai, miego lyg ir noriu, guliu uzsimerkus, bet smegenys dirba, negaliu atsijungt. Kita diena pastebejau, kad visiskai neziovauju. Penktoj bemiegej paroj, tarpais jauciuos kaip girta, kalbant pradeda pintis liezuvis ir pamirstu apie ka kalbejau (jausmas siaubingas: ziuriu i zmogu ir nieko nebesuprantu, kaip is dangaus nukritus) Buvau gyvas zombis... Jauciu kad gyvenimas slysta is po koju, jegos apleidzia, neviltis uzvaldo mane... tada istiko psichozinis priepuolis, krentu ant zemes ir isteriskai verkiu, garsiai rekiu ir negaliu nustot, atsipeikejau gal po 10min. Vyras per prievarta liepe gert arbata, tai turbut ir padejo. Jei ne jis nezinau kaip buciau susitvarkius ir su kudikiu....
Gydytoja pasiulyt negalejo nieko, kadangi as maitinau, bet suvokus, kuom viskas gali baigtis, israse tris tabletes migdomuju, liepe tris paras duot vaikui misineli, piena nutraukt. Taip ir padariau...
Taigi po antros nakties, pradejau jaust normalu nuovargi, pradejo skaudet raumenys pradejau ziovaut, akys tapo lyg zvyro pripiltos...
Po truputi atsigavau, po to jau ir be vaistu uzmigt pradejau...
Dabar kai prisimenu savo busena, net siurpas nukrato. Dar po kokiu 5 paru galejo ir iki savizudybes daeit... Baisu...
Aciu vyrui, jis rupinosi ir maitino vaika kol miegojau vaistu prigerus...
Net didziausiam priesui sito nelinkeciau...

Oho,kokia temuke radau... Ziuriupasirodo ne as viena tokia... Noriu ir as pasidalinti savo pogimdyvinem bedom.
Labai laukem savo mazyles.Gimdymo nebijojau,nors truko jis laaabai ilgai,o ir pries tai aktim jau nebemiegojau,nes kamavo smarkus paruosiamieji.
Tai gi,pagimdziau,bet nuovargis buvo toks,kad tik krete saltis,pati buvau kazkur(net negirdejau kas gime,nei kokie duomenys... ) tik norejau susilti.Ligoninej pasiguldziau mazyle pas save,nes sunkiai lipau is lovos,tad bijodama ja uzspausti - nemiegojau.Gryzusi namo,nuo pervargimo nemiegojau dar 2sav isivaizduokit,kad nuovargis padare savo,emiau pykti ant viso pasaulio,kad as niekam tikusi,ir kad visi kalti del mano nemigos.Labiausiai kaltinau vyra,kuri "uztaise" vaika. Ejo laikas.Vaiksciojau tikraja to zodzio prasme apkerpejus... Vyrui nedariau valgyt,nes po 3 sav nemigos,organizmas galvojo tik apie miega,nuolat gulejau lovoj.Kada pagaliau truputi atsigulejau,pazvelgusi i veidrodi,pamaciau ne tai,ka norejau isvysti.Kiauras dienas blioviau del isvaizdos.Pries gimdyma buvau sakaliukas,o pagimdzius liko apie 17kg antsvorio.Kaltinau dukryte ir vyra,negalejau itilpti nei vienus rubus,greiziau danti,niekas nedziugino.Nuo tokio svorio pasikeitimo,vos vaiksciojau nes kamavo dusimas.Zodziu tai tesesi kone metus laiko,kol dukryte nepaaugo.Vras visaip bande mane palikyti,pirko rubus ar siaip geliu,sake kad jam grazi tokia kokia esu,bet depresija ir oziai dare savo,rekdava,trankiau duris. Neisivaizduoju,kaip jis istvere su manim,bet aciu jam,kad isbuvo tuos metus.Per metus laiko,kai dukryte nenulipo nuo ranku,svoris eme kristi tada ir emiau suprasti,kad ne visom jis krenta po keliu dienu.Palaipsniui,atsistojusi pries veidrodi,sakydavau sau,siandien as graziai atrodau... ir tai turbut padejo emiau kitaip ziureti i savo isvaizda,ir kad turiu galvoti ne tik apie save,bet savo mylincia seima,kuria turiu.

Visos istorijos tokios kitokios, skirtingos, bet kazka atrandi, kas vercia ir tave susimastyti. Vis pagalvoju ar tai kaip elgiusi nera depresija... Stengiuosi but optimiste, bet pasiverzia...

Vajei, tai mano vadinama "depresja", palyginus su cia paskaitytom istorijom, tik pumpureliai Stiprybes jums mamytes, nenukabinkit nosies, juk mes turim savo vaikiukus ir tuo turim labai didziuotis, kad esam mamos

Susidaro ispudis, kad daugiausia problemu su miegu, pervargimu ir sdepresija turi mamytes, sulaukusios pirmojo leliuko. Ar nebandete i gimdymo namus pasiimti valeriono, kad nuramintumete nervus po gimdymo ir ramiai pamiegotumete?
Klausiu todel, kad pati su pirmuoju
3 paras nemiegojusi luzau, po to kankinausi pusmeti su ziauria depresija....

nu jo.
Kuo daugiau didziuotis, jei nieko nesugebi...
O dar galime didziuotis, kad esame zinduoliai.

o tu turbut didziuojies savo sugebejimu izeidineti kitus? tu pasislykstetinas

Nekaičiau visos temos. Tik norėjau parašyt, kad, jei turite tokių problemų, būtinai išsitirkit skydliaukę. Pradžiai bent vieną tyrimuką: TSH iš veninio kraujo. Labai dažnai po gimdymo pakrinka skydliaukė, o simptomai kai kurioms labai panašūs į pogimdyvinės depresijos. O kitoms gali pradėt augt arba nekrist svoris, nuolatinis nuovargis, mieguistumas ir daug kitų negerų dalykų.

Kadangi man taip atsitiko, tai nemažai apie tai domėjausi.

bet tai kaip ne i tema visiskai pavarei cia...

Nors senokai man jau visa tai buvo bet ta depresijos po gimdymo jausma atsimenu labai gerai... Ir verkiau ir nervavausi ir nezinojau kur begt ka veikt... o pasirodo tik laiko reikejo ir vidines ramybes...
Daugiau teigiamu jausmu ir pojuciu! Isblaskykit tai kas susikaupia galvoje.

Bendraukit, bendraukit, daugiau bukit tarp zmoniu, medituokit. Nepamirskit saves ir nebijokit prasyti artimu zmoniu pagalbos jeigu jos reikia!

Linkejimai, palinkejimai ir prasome i svecius: www.svetlanabatura.com

tai tiesa kad reik pagalbos kitu zmoniu ir kuo daugiau bendrauti. pirma karta apie tai kas man daresi niekas nezinojo o si karta pasisakiau kai kam bendravau , kovojau su tuo jausmu blogu ir dziaugiuosi kad greit tai liovesi tikiuosi nesugris tie jausmai

Sveikos mamytes!

Yra sukurtas filmas apie pogimdyvine depresija.

Das Fremde in mir

Baisus dalykas ta depresija. Kas nepatyre, nesupras. Pas mus dar galvojama, kad mamyte "prisigalvoja", "yra silpnos psichikos" ir pan. Realios pagalbos lyg ir nera. Neskaiciau visos temutes, bet labai idomu suzinoti, kas padejo ja iveikti, ar isdrisot kam apie ja prasitarti - vyrui, mamai, gydytojai?