Pogimdyvinė depresija?

ta vadinamoji "pogimdyvine depresija" man tesesi bene 5 men. Pirmus menesius norejau tik numirti
Patarimai (kas man asmeniskai padejo issivaduot is tos busenos):

1. Miegas, poilsis. Kuo daugiau. Spjaut ant visu, nieko negailet ir isspaust kiek imanoma daugiau pagalbos. deja, as tik dabar tai supratau. Pati gailedavau vyro, mamos, kad atseit, va jie neissimiegos ir pan . Kuo daugiau miegosit, ilsesites, tuo greiciau ismiegosit ta slegiancia nuotaika!
2. Visi kudikiai verkia. Reikia tai suprasti ir isisamoninti. Rami mama = ramus kudikis! Ir atvirksciai. geras straipsnis: http://gyvenimas.del...php?id=15090454
3. Atitrukimas nuo kudikio. Bent valandai. Tegu kas nors kitas isveza i lauka. Jei turi jegu pati viena kur nors nulek.
4. Saviitaiga. Gal kam tai pasirodys mistika, bet man labai padejo. Pries miega reikia sau kartoti ka nors teigiamo. Pvz.: As jauciuosi puikiai, esu atsipalaidavusi ir pailsejusi. Ir kartoji , kol uzmiegi ta pati. Bent jau as po to daznai atsikeldavau geresnes savijautos.
5. Jonazoliu arbata. Per diena reikia po truputi isgurksnoti apie litra. Tik nelabai stiprios, ypac, jei maitinat. Padeda sureguliuoti nuotaika, sudelioti mintis, gerina miega, gydo depresija.

Tikiuosi kam nors pades

Mažajai 1,4 m., bet man vis dar užeina... Tuomet nenoriu nei vaiko, nei vyro, noriu tiesiog būti viena, nors mano atveju tai beveik neįmanoma: tėtis dirba nuo 8 iki 8, laisva tik viena diena, kartais mano mama pasiima nakčiai, bet tada anksti keliuosi ir lekiu dėl mokslų... Be to, nesinori piktnaudžiauti močiutės gerumu, nes ir jos bloga sveikata... Atrodo, viskuo man reikia pasirūpinti vienai: vyras ryte išėjo, vakare grįžo. Vakare šeima sumiega, aš puolu prie mokslų, žodžiu, poilsio nėra. O mūsų mergina dar ir su charakteriu: nors pati vairuoju, bet kiekvienas važiavimas su ja kelia didžiulį stresą. Pasėdi 2 minutes ir pradeda niurzgėti arba klykti. Vieną kartą turėjau vidury gatvės stoti įsijungus avarinį Laukiu nesulaukiu, kada visa tai baigsis

Man tai buvo '' lengva forma" . Po gimdymo dar gera menesi kenciau skausmus, nes siuvo tarpviete. Sedeti negalejau, stoveti irgi sunku, guleti nepatogu, krutys apkramtytos iki kraujo ... Taip budavo gaila saves pasidarydavo Isnesioji 9 men., pagimdai, (o gimdymas nelengvas buvo 14 valandu) ir dar toliau tenka kankintis.
Greiciausiai tai ir paveike psichika. Pirma savaite tai dar nedaeidavo , kad jau vaika turiu. viska darydavau tarsi mechaniskai, lyg tai mano 3 ar 4 vaikas. Zliumbdavau be priezasties. Prisigalvodavau nebutu dalyku, kad kasnors atsitinka su vaiku. Ir zliumbiu tarsi tai jau ivyko
O paskui atsirado toks didziulis noras neprisileisti nieko prie vaiko. Mama atvaziuodavo ir paimdavo ant ranku mazaja, o viduje viskas apsiversdavo . Norejosi griebti savo vaika is jos ranku. Dabar suprantu, kad tai motinystes instinktas.

Kai pagimdžiau, tai sakiau, "lenkiu galvas prieš visas mamas, kurios gimdė"...Man depresija, buvo prieš gimdymą, na, greičiau jau skausmas ir pergyvenimas dėl ateities...Nes mums dar prieš gimdymą nustatė smarkią hidrocefaliją, kurios pasekoje vaikelio ateitis buvo labai miglota, ir daktarai tik liūdnai linksėjo galvas, ir sakė susitaikyti...Va, tada verkėm su vyru kruvinom ašarom...O kai gimė mergytė ir NORMALI mergytė, kai išgirdau jos pirmą verksmą - tada mano siela džiaugėsi - aš jutau, kad viskas bus gerai! Nes mergytė atrodė visiškai normali ir sveika!!! Ir dabar jau menuo mums, aš mintyse meldžiu prieš kiekvieną vizitą pas gydytojus, kad viskas būtų gerai - ir visada mums praneša geras naujienas! Kad ligelė neprogresuoja..
Va šitas varikliukas ir neleidžia man kristi į depresiją - aišku, nemigo naktys ir visa kita išsekina, bet siela džiaugiasi kiekviena diena, kad mūsų mažytei viskas gerai!
To linkiu ir visoms mamytėms, džiaugtis kiekviena diena, ir pasistengt įveikt depresiją pačioms, be gydytojų!

bukit sveiki

Visai nesutinku ka cia prirasei

Ir ziurek neprisikalbek kad tau taip nebutu kaip kitom jei dar viena vaika turesi , baisus jausmas , negali apsakyti kas tau darosi ir jei tai patirsi tai tada suprasi nepadeda nei i svecius isejimas nei draugiu atejimas jei nezinai kaip ten buna nekalbek

Situacija kai sugyventinis megstantis isgerti,kadaise vartojas narkotikus pies mums susipazynus,jau budama nescia tai suzinojau,taipat man pastojus santikiai atsako prasidejo draugai isgertuves vel narkotikai!neatejimas namo kitos moterys,isejau pas tievus,ten irgi nepiragai,mama kai uzgerdavo tai as buvau paskutinis zmogus pasaulyje jaj1!Seip mano tevai yra kai negeria .tai va.SU sugyventinui dar tai gyvenom tai negyvenom gal iki metu kol vaikuciuj suejo,nes pradejo badytis.BEt kai pastojau tvirtai apsis[prendziau buti gera mama,galejau padaryt aborta,bet bijojau nepastot paskuj.pagimdziau,pagalbos jokis,na mama kai negerdavo padedavo,o taip nakti su diena vaikutis sumaises buvo,o diena asmiegot negalu,organizmas toks ,taigi visa meile atiduodavau vaikuciuj,buvau lauke,kai vaikstai apie nieka negalvojej tiesuog vaikstai vaikutis miega,ir jokiu minciu.gulejau lygonynej apie 2men su juo,nes lygos uzpuoleviena po kitos,vienintelis dalikas meldziau stiprybes sau.is darzelio mus nurase,nes mat pora kartu girta mama vaika bande pasiimt,o kai pradejau dirbt,tai po darbo ,kai negalejau iki namu dasiskambint,lekiau po alubarius vaiko jieskot,gerai kad maziam mieste gyvenom,tai visus pazinojau,taip rasdavau savo maziuka.jis pats gerausias vaikas pasaulyje,nors ir sunkaus harakteruo.Istekejau antra karta dabar skustis negaliu niekom,kaip ir virsuj rasiau.Dabar gyvenu ,gal ir sunku vaikuti nesiot,ar maitint,ar nakti keltis,bet pabandikit,su susiuta parpviete,kai gulint reika sedet,vaiksciuot,vaika vesiot,ir t.t/ir net negalvot kad kaskas negerai,juk dievulis davie sveika vaikeli,kuris uzaugs,reikia dziaugtis kad yra skalbimo masinos,pampersai ir kiti patogumai,as rankom skalbiau.dabar gyvenu,gerai viska turiu,o pies 5m.tik gyvent pradejus pagimdziau!man atvirksciai stiprybes gyvent VAIKUTIS DAVE,pripazistu tik sunkia forma,o visa kita nesamone.ir neturejau as laiko depresot,nes bijojau kad mano nuotaika vaikeliu nepersiduotu>

natalikas as labai gerai viska supratau kad pas mane yra sunelis labai fainas ir mielas geras vyras nuosavas butas kuri tvarkemes , geri tevai uosvei netgi daugelis dalyku geresniu nei pas tave buvo bet as vergdavau ne del to kad vaikas nemiega ir as negaliu issimiegoti , puikiai zinojau kad kitiem simtus kartu yra blogiau , bet tu zinai o protas kita daro todel ir sakau kad kol nepatiri sio jausmo lengva kalbeti nebuvo man kada depresuoti. As ir buvau labai uzimta ir mokslai ir draugiu turejau pas kurias ejau ir pas mane ateidavo nu bet vistiek daresi kazkas su manimi ir nieko as padaryti negalejau
Papildyta:
tikiuosi po sio gimdymo taip nebus labai to noreciau , nes dabar atrodo kad tikrai taip nebus net isivaizduot negaliu kad kazkas gali blogai buti , bet ten viskas labai greitai pasidaro

LInkiu styprybes,ir dvasynes ramybas,as daug melsdavausi,gal tai padejo,o gal iki siol negaliu pripazint sau kad tai buvo ta lengvoji forma ,na jau toki harakteri durna turiu prestaraut .cia pas tave labiau tie mokslai ir vaikucio gymimas nesuejdavo tarpusavy .na ka aaaaaaaaaaciu uz spiri

Pritariu
Neesme ka tu turi, ko neturi,kur ir kas esi ar neesi, depresija daznai nepriklauso nuo situ dalyku. pasakyti depresija serganciam zmogui (nesvarbu lengva ar sunkia forma) "nustok depresuoti", tas pats kas pasakyti pvz. serganciam diabetu "nustok sirgti". Deja, beveik niekas, to nepatyres, nesupranta .
Esu apturejusi depresija ir pries vaika. Atrodo nieko gyvenime netruko, tureju gera darba, puiku kolektyva, namus, seima, draugu... Bet uzejo toks periodas, kad kiekviena ryta keldavaus ir eidavau gult su asarom. Nesinorejo nieko, tik numirti. Pabandykit prisimint savo juodziausia gyvenimo diena ir isivaizduokit , kad ji niekada nesibaigia. Tada gal bent truputi suprasit ka jaucia "depresuojantis " zmogus. O kai negali paaiskint ir pati nezinai priezasties del ko taip jauties, tai dar blogiau . Kiekviena smulkmena varo i nevilti . Ai ka as cia pasakoju, reikia tai patirti, tik tada suprasi. Kaip ir su gimdymu . KAd ir kiek klausinejaus, domejaus, ir pati maciau, tik patyrus ta skausma supratau koks jis zveriskas .

Mane tas baisus jausmas jau trecia menesi kamuoja,nebezinau kas darosi,buna prasviesejimu,bet jie labai jau trumpi. Norisi zemen prasmegt ,pasisakiau savo ginekologei,bet pasiule kazkaip bandyt su savim susitvarkyt,medikamentu jokiu nevalia vartot,kadangi zindau mazylius savo.Viliuosi,kad viskas savaime praeis...

As pagaliau susidorojau su pogimdyvine depresija, kuri kankino ir netrumpai... Prasidejo tuo, kad gimdymas buvo labai sunkus, nors tikejaus kad esu stipri ir viska iskesiu lengvai. Nepajauciau rysio su maziuku is pat karto. Ir nebuvo taip, kad "paziuriu i savo angeliuka ir vel gerai pasidaro" - dauguma atveju jis man atrode ne angeliukas, o monstras, nuolat rekiantis, reikalaujantis, zirziantis ir nepatenkintas. Dziaugiausi juo tik tuomet, kai uzmigdavo, o migdyti labai sunku budavo, nemiegiukas jis pas mane. Tuomet ir pati luzdavau. Saves klausdavau, ar cia ta issvajotoji, palaimintoji motinyste? Noredavoi purtyti vaika, kad uztiltu... tempiau save uz pakarpos i lauka, su draugem, kad tik nebut viena. Darydavau dalykus mechaniskai, nes reikejo daryt. Palaipsniui praejo... priemiau realybe, kad mano vaikiukas yra zirziukas, nors vis dar lygindavau su draugiu vaikuciais, kurie atrode ramesni (o gal cia mano pacios nuotaikos persidave). Man asmeniskai vaikas daugiau pradejo teikti dziaugsmo apie 8-9 men, kai eme ropoti ir nezirzeti be priezasties, ir taip pat reaguoti i mane. Aj, tiesa tuo metu isejau i darba, tai gal tas prisidejo. Protas eme vel veikti, as ramesne (darbe pailsiu nuo namu, namie nuo darbu), ir siaip pasaulis prasviesejo. Ir vaikiukas kuo toliau tuo labiau Taigi, susitvarko viskas su laiku....
Patarimas kenciancioms. Darykit viska ka reikia, gal daugiau mechaniskai. Eikit kuo daugiau i lauka, susitikt su draugais (kad ir su maziuku). Nusnauskit kartu su maziuku uzuot kabejusios SM Jeigu kas neiseina (pvz. maitinti paciai), nustokit grauzti save, idealia mama buti neimanoma. Sekmes susidorot su ta bjaurybe depresija!