Pogimdyvinė depresija?

dziaugiuosi, kad man neteko patirt, kas yra ta baisioji depresija, ir labai uzjauciu tas, kurios tai isgyveno/a - stiprybes jums, viskas tikrai susitvarkys....
o man vos kelias dienas vis verkt norejosi, ypac isvaziuojant is ligonines, ir jau gryzus namo. nes ligoninej viskas buvo tobula, visi rupinosi, o vaziuojant namo suvokiau, kad dabar visa atsakomybe teks man. labai bijojau. tai ir paverkdavau, kai kazkas atrodydavo blogai, bet dazniau verkiau del to, kad buvau be galo laiminga o po keliu dienu, na gal savaites, tas verksmingasis periodas praejo, pripratau prie savo mazyles, ir musu gyvenimas pasidare dar smagesnis ir grazesnis
tiesa, nuo pat pradziu buvo labai nedaug pieno, tai jau nuo 2 sav savo mazyle pradejau primaitinti misinuku ir kas karta jo duodant jausdavausi labai blogai, galvodavau, kad kazka darau blogai, kad nesugebu maitint ir t.t. bet tikrai labai stengiausi, kad pienuko butu kuo daugiau - skyscius geriau kibirais, mazylei patraukus kruti, dar nusitraukinedavau likuti, kad krutys butu visiskai tuscios - tada turetu daudiau gamintis, bet.... negana to, kai pradejo valgyt is buteliuko, pradejo visai nebeimt kruties.... tik priglaudziu - ir verkia. labai skaudu budavo. diena dar nieko, bet kai nakty taip - tai ir pati verkdavau, ir skaudancia sirdim eidavau sildyt nutraukta pienuka ir daryt misinio. nutraukinet stengdavausi kuo dazniau, bet pieno taip ir nepadaugejo...
zodziu, kartais paliudedavau del to maitinimo, bet tikrai negaliu tos busenos vadinti depresija, nes buvau (ir esu) labai laiminga, nejauciau jokio nuovargio ir pan. kiekviena diena dziaugiuosi praleisdama kartu su savo mazyle

neteko to baubo patirt,tikiuos,kad ir neteks .man tik buvo priesgimdyvine uzslinkus-buvau ziezula pasidarius,o ir nestumai abu buvo psichologiskai nelengvi

Uzuojauta mamytems, kurios isgyveno ta pogimdyvini siauba Man belieka tik pasidziaugti, kad neteko to patirti (tikiuosi ir neteks)-kad tik neprisisnekeciau...

Mamytems, skaitancioms vokieciu kalba, galeciau paskolinti knyga apie pogimdyvine depresija.

Petra Nispel. Mutterglück und Tränen.

Taip pat turiu knyga mamytems, kurioms skaudu del atlikto cezario pjuvio.

Kaiserschnitt - Narben an Bauch und Seele.

Jei kam idomu, parasykit i AZ

tiek priesgimdyvine tiek pogimdyvine depresija buvo po dvi sav

O as manau, kad labai nuo daug ko priklauso ar uzeis ta depressija ar ne... pvz. jeigu leliukas ramus kaip sako tik valgo ir miega, biskuti paverkslena ir tiek tai kokia cia depresija gali but??? Atvirksciai manau tada mamyte turi laiko ir savim pasirupint po nesumo, ir psichologiskai ramu namuose buna! O vat jeigu lelius neramus? Pilvus pucia, riekia neduoda miegot, ar su maitinimu problemos, arba kai vyras visai nepadeda, tai tada ir iki dipresijos manau vienas zingsnis...
Pas mane tai situacija per viduri... verkia mano maziuke, pilvuka pucia, et as save tik ir raminu kad tuoj tuoj praeis, bet kartais labai sunku buuuna

Netiesa.

Daznai depresija issaukia staigus hormonu pokyciai organizme. Kai kuriose pazangiose uzsienio salyse depresija gydoma hormonu terapija. Tarp kitko klimakso metu kai kurios moterys irgi patiria depresija. Ir vel gi del hormonu pasikeitimo.

Pogimdyvine depresija - protu nesuvokiamas, kartais ir nebevaldomas jausmas.

Jei paprastais zodziais apibudinti depresija: tu turi pati nuostabiausia vaikeli, o jautiesi pati nelaimingiausia.

Gal kam idomu bus pasiskaitinet ne vien apie depresija, bet ir kitokais busenas po gimdymo..
http://www.ehealthmd...DPR_whatis.html

Labai dziaugiuos kad neteko sito baubo patirt, nors keletas asareliu isriededavo - bet is dziausno kad turiu nuostabu leliuka

O man net ligonineje dave valerijonkos, nusiraminimui ir traktavo kaip pogimdyvine depresija
Po kurio laiko, viskas nurimsta, o dabar net geda, kartais juokas ima, kiek visko prikreciau, ir kokiu baisiu minciu galvoje kirbejo

Sveikos mamos,

manau, visuomenėje yra gajūs mitai tokie kaip, kad vaikus auginti gera, o žindyti malonu. Pogimdyvinei depresinei būsenai išsivystyti ir padeda, kad aplinkiniai mąsto, kad kiekviena sveika ir normali mama turi turėti pieno, pati maitintis sveikai, sportuoti, būti paislėjusi, nepavargusi, neirzli, skirti dėmesio kūdikiui, jį masažuoti, keisti sausklenes, vežti į baseiną, mokyklėlę, būti ilgai gryname ore, sutvarkyti namus, gaminti pietus, nepamiršti ir vyro. Kai įsisuki į tą užburtą kasdienių buitinių darbų ratą, suvoki, kad visko spėti negali. Kad žindydama ar keldamasi maitinti kūdikį naktį kas kelias valandas, jautiesi išsekusi ir kad nori bėgti bėgti bėgti. Ir kad gyvenimo realybė neturi nieko bendro su žurnaluose nufotografuotomis laimingomis mamomis su naujagimiais. Auginant kūdikį turi atsisakyti ankstesnio gyvenimo būdo, derintis prie vaiko poreikių. Kūdikis labai apriboja asmeninę erdvę. Todėl kyla be galo daug pykčio, apie kurį moterys linkusios nutylėti... nes ant kūdikio pykti negalima, o tada ir atsiranda depresija, kad tinkamai to pykčio nesugebame išreikšti.

Galėčiau pasakyti tiek, kad jei moterys atviriau būtų linkusios kalbėti kaip iš tiesų yra sunku auginti vaikus, būtų parama ir palaikymas viena kitai, depresijų tikrai būtų mažiau

man teko ir niekas nesuprato (ir as nesupratau)... tik po gero menesio.... si nestuma iskart vyra ispejau o man ji buvo del to kad vaikas valgydavo po 1.5 val tikiuosi si kart bus kitaip...