nuėjimui į vaikų namus reikalingas raščiukas iš vtat`o. nuo jo ir pradėk.
Darau ekskursiją po senas temas, tai iškelsiu vieną-kitą 
Ši tema pusiau mums tinka (nes dičkė irgi įvaikinta), tačiau pavadinimas tip-top. Ji jau paauglė ir buvo visiškai nesužavėta įvaikinimu. Kryžium nesigulė, bet noro jokio... Apskritai ji niekada nežaidė su lėlėmis ir niekada nesidomėjo mažais vaikais. Ne iš tų kur pamačius mažiuką nori panešioti, pakibinti. Kita vertus bet kokias mintis apie GN ji veja lauk ir mintys, kad ir kitiems ten esantiems vaikams reikia tėvų, jos nedomina. Neturėjo jokio motyvo dėl ko būtų geriau, jei atsirastų brolis ir sesė, o kad bus blogiau tai aišku: teks dalintis dėmesiu, erdve, derintis prie dar vieno žmogau. Ji jau suvokė, kad esant tokiam amžiaus skirtumui į žaidimų draugus nepretenduos.
O rezultatas (toks koks jis yra šiandien) gavosi visai neblogas. Pirmiausia paaiškėjo, kad dičkė dar vis jausdavo nerimą jei grįždavo namo ir tėvai darbe (nors iš karto puldavo tuo naudotis). Praėjus mėnesiui ar dviem po mažės atsiradimo ji pirmą kartą man pasakė, kad mama, gerai, kad mažė yra ir aš nebegrįžtu į tuščius namus po pamokų.
Per kelis mėnesius joje atsirado moteriškumo ir motiniškumo elementai. Pasisiūlo padėti apauti, kartais pati nubėga pasižiūrėti jei verkia lovytėje, apklosto, paduoda nukritusį žaisliuką mašinoje, sugalvoja kuo užimti ir daug visokiausių nedidelių smulkmenų kurie rodo jos rūpestį.
Viena didesnių dičkės problemų nuo pat kūdikystės - bendravimas, nepasitikėjimas savimi ir iš to kylančios problemos. Su tėvais (mumis) yra kitaip, tačiau vis vien mes esame tie, kurie žinome ir tai ką ji pridirbo.
O va su maže jai paprasta bendrauti: dičkė lengvai prigalvoja visokių žaidimų mažei, kad ta kikentų ir spygautų iš džiaugsmo ir, žinoma, pilnomis susižavėjimo akimis žiūrėtų į dičkę. O dičkei to labai labai reikia
Ši tema pusiau mums tinka (nes dičkė irgi įvaikinta), tačiau pavadinimas tip-top. Ji jau paauglė ir buvo visiškai nesužavėta įvaikinimu. Kryžium nesigulė, bet noro jokio... Apskritai ji niekada nežaidė su lėlėmis ir niekada nesidomėjo mažais vaikais. Ne iš tų kur pamačius mažiuką nori panešioti, pakibinti. Kita vertus bet kokias mintis apie GN ji veja lauk ir mintys, kad ir kitiems ten esantiems vaikams reikia tėvų, jos nedomina. Neturėjo jokio motyvo dėl ko būtų geriau, jei atsirastų brolis ir sesė, o kad bus blogiau tai aišku: teks dalintis dėmesiu, erdve, derintis prie dar vieno žmogau. Ji jau suvokė, kad esant tokiam amžiaus skirtumui į žaidimų draugus nepretenduos.
O rezultatas (toks koks jis yra šiandien) gavosi visai neblogas. Pirmiausia paaiškėjo, kad dičkė dar vis jausdavo nerimą jei grįždavo namo ir tėvai darbe (nors iš karto puldavo tuo naudotis). Praėjus mėnesiui ar dviem po mažės atsiradimo ji pirmą kartą man pasakė, kad mama, gerai, kad mažė yra ir aš nebegrįžtu į tuščius namus po pamokų.
Per kelis mėnesius joje atsirado moteriškumo ir motiniškumo elementai. Pasisiūlo padėti apauti, kartais pati nubėga pasižiūrėti jei verkia lovytėje, apklosto, paduoda nukritusį žaisliuką mašinoje, sugalvoja kuo užimti ir daug visokiausių nedidelių smulkmenų kurie rodo jos rūpestį.
Viena didesnių dičkės problemų nuo pat kūdikystės - bendravimas, nepasitikėjimas savimi ir iš to kylančios problemos. Su tėvais (mumis) yra kitaip, tačiau vis vien mes esame tie, kurie žinome ir tai ką ji pridirbo.
O va su maže jai paprasta bendrauti: dičkė lengvai prigalvoja visokių žaidimų mažei, kad ta kikentų ir spygautų iš džiaugsmo ir, žinoma, pilnomis susižavėjimo akimis žiūrėtų į dičkę. O dičkei to labai labai reikia
QUOTE(Ute @ 2013 09 16, 08:57)
Darau ekskursiją po senas temas, tai iškelsiu vieną-kitą
Ši tema pusiau mums tinka (nes dičkė irgi įvaikinta), tačiau pavadinimas tip-top. Ji jau paauglė ir buvo visiškai nesužavėta įvaikinimu. Kryžium nesigulė, bet noro jokio... Apskritai ji niekada nežaidė su lėlėmis ir niekada nesidomėjo mažais vaikais. Ne iš tų kur pamačius mažiuką nori panešioti, pakibinti. Kita vertus bet kokias mintis apie GN ji veja lauk ir mintys, kad ir kitiems ten esantiems vaikams reikia tėvų, jos nedomina. Neturėjo jokio motyvo dėl ko būtų geriau, jei atsirastų brolis ir sesė, o kad bus blogiau tai aišku: teks dalintis dėmesiu, erdve, derintis prie dar vieno žmogau. Ji jau suvokė, kad esant tokiam amžiaus skirtumui į žaidimų draugus nepretenduos.
O rezultatas (toks koks jis yra šiandien) gavosi visai neblogas. Pirmiausia paaiškėjo, kad dičkė dar vis jausdavo nerimą jei grįždavo namo ir tėvai darbe (nors iš karto puldavo tuo naudotis). Praėjus mėnesiui ar dviem po mažės atsiradimo ji pirmą kartą man pasakė, kad mama, gerai, kad mažė yra ir aš nebegrįžtu į tuščius namus po pamokų.
Per kelis mėnesius joje atsirado moteriškumo ir motiniškumo elementai. Pasisiūlo padėti apauti, kartais pati nubėga pasižiūrėti jei verkia lovytėje, apklosto, paduoda nukritusį žaisliuką mašinoje, sugalvoja kuo užimti ir daug visokiausių nedidelių smulkmenų kurie rodo jos rūpestį.
Viena didesnių dičkės problemų nuo pat kūdikystės - bendravimas, nepasitikėjimas savimi ir iš to kylančios problemos. Su tėvais (mumis) yra kitaip, tačiau vis vien mes esame tie, kurie žinome ir tai ką ji pridirbo.
O va su maže jai paprasta bendrauti: dičkė lengvai prigalvoja visokių žaidimų mažei, kad ta kikentų ir spygautų iš džiaugsmo ir, žinoma, pilnomis susižavėjimo akimis žiūrėtų į dičkę. O dičkei to labai labai reikia
Ši tema pusiau mums tinka (nes dičkė irgi įvaikinta), tačiau pavadinimas tip-top. Ji jau paauglė ir buvo visiškai nesužavėta įvaikinimu. Kryžium nesigulė, bet noro jokio... Apskritai ji niekada nežaidė su lėlėmis ir niekada nesidomėjo mažais vaikais. Ne iš tų kur pamačius mažiuką nori panešioti, pakibinti. Kita vertus bet kokias mintis apie GN ji veja lauk ir mintys, kad ir kitiems ten esantiems vaikams reikia tėvų, jos nedomina. Neturėjo jokio motyvo dėl ko būtų geriau, jei atsirastų brolis ir sesė, o kad bus blogiau tai aišku: teks dalintis dėmesiu, erdve, derintis prie dar vieno žmogau. Ji jau suvokė, kad esant tokiam amžiaus skirtumui į žaidimų draugus nepretenduos.
O rezultatas (toks koks jis yra šiandien) gavosi visai neblogas. Pirmiausia paaiškėjo, kad dičkė dar vis jausdavo nerimą jei grįždavo namo ir tėvai darbe (nors iš karto puldavo tuo naudotis). Praėjus mėnesiui ar dviem po mažės atsiradimo ji pirmą kartą man pasakė, kad mama, gerai, kad mažė yra ir aš nebegrįžtu į tuščius namus po pamokų.
Per kelis mėnesius joje atsirado moteriškumo ir motiniškumo elementai. Pasisiūlo padėti apauti, kartais pati nubėga pasižiūrėti jei verkia lovytėje, apklosto, paduoda nukritusį žaisliuką mašinoje, sugalvoja kuo užimti ir daug visokiausių nedidelių smulkmenų kurie rodo jos rūpestį.
Viena didesnių dičkės problemų nuo pat kūdikystės - bendravimas, nepasitikėjimas savimi ir iš to kylančios problemos. Su tėvais (mumis) yra kitaip, tačiau vis vien mes esame tie, kurie žinome ir tai ką ji pridirbo.
O va su maže jai paprasta bendrauti: dičkė lengvai prigalvoja visokių žaidimų mažei, kad ta kikentų ir spygautų iš džiaugsmo ir, žinoma, pilnomis susižavėjimo akimis žiūrėtų į dičkę. O dičkei to labai labai reikia
kaimynės dukros(vienai tada buvo 8 metai,kitai 7) nenorėjo ,kad tėvai įsivaikintų kūdikėlį, o dar babytė( motinos motina)pakurstė,kad girdi-tikros bus nebe taip mylimos,reiks žeme( kaime)dalintis ateity,panašiai.
.Po to,kai šeimoje visgi atsirado įvaikintas kūdikis broliukas,babytė net pas save pasiėmė anūkes porai metų,tiesiog neleido su tėvais bendraut,kurstė.Dabar praėjo 10 metų,bet santykiai su tėvais ir broliu - šalti,mergaitės po babytės mirties grįžo namo,bet gyvena atskirai- pas babytės giminaitę,retai matosi.Jei bobulė būtų buvusi protingesnė, ir tėvai kovoję už savo šeimos reikalus,deja....
QUOTE(salve regina @ 2013 09 20, 11:53)
babytė net pas save pasiėmė anūkes porai metų,tiesiog neleido su tėvais bendraut,kurstė.Dabar praėjo 10 metų,bet santykiai su tėvais ir broliu - šalti,mergaitės po babytės mirties grįžo namo,bet gyvena atskirai- pas babytės giminaitę,retai matosi.Jei bobulė būtų buvusi protingesnė, ir tėvai kovoję už savo šeimos reikalus,deja....
nelabai įsivaizduoju, koks normalus žmogus galėtų leisti gyventi savo vaikus pas priešiškai nusiteikusius pašaliečius, tegul ir gimines....
QUOTE(Karusia @ 2013 09 20, 16:47)
nelabai įsivaizduoju, koks normalus žmogus galėtų leisti gyventi savo vaikus pas priešiškai nusiteikusius pašaliečius, tegul ir gimines....
Aš irgi nelabai galiu suprasti tokius tėvus,jei matė,kad vaikai klausys bobulės,reikėjo ,gi nebemažos-su jom pačiom kalbėtis.Ne iš karto įbrolis atsirado...Reikėjo kažkaip ruošti savo mergicas...
