Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

Na nepykit, bet jūsų požiūris į vyrus yra dviprasmiškas. Kodėl jūs teigiate, kad moteris turi įtraukti vyrą į vaikų gyvenimą? Aš manau, kad jie patys pajėgūs įsitraukti į tą gyvenimą lygiai taip pat kaip ir moterys. Na, kas man gali pasakyti ar man įsitraukti į vaiko gyvenimą ar ne? Ogi niekas. Esminė moterų klaida, kuri lemia tą patį PAS yra jų manymas, kad tik jos geba vertinti ir spręsti ko reikia ar nereikia vaikui ir myli ar nemyli tėvas savus vaikus? Jūsų požiūris į vyrų gebėjimą priimti sprendimus dėl jų dalyvavimo vaiko gyvenime aiškiai parodo vieną iš esmimių PAS priežasčių. Nu kada gi mes moterys pagaliau suvoksim, kad vyrai yra tokie patys žmonės su savo jausmais, mintimis, norais ir nenorais. Norėtųsi rašyti, kad laikas mums jais pasitikėti, bet tai irgi būtų neteisinga. Ko gero reikia pasakyti, kad liaukimės spręsti ir dėlioti juos į lentylėles, pasakydamos, kad vienais atvejais jais pasitikim, o vat ten kur tai liečia vaikus - stebėsime ir kontroliuosime. Ir jei vyras atsisako vaikų - tai vadinkime tą atsisakymą savo vardu, o nekelkim jo atsakomybės prieš savo vaikus ant savo pečių.
Juk sutikit, kad jei moteris palieka vaikus, niekas net nedrįs pagalvoti, kad vyras kaltas dėl tokio jos elgesio. Kalta bus tik ji pati. Ir tai teisnga. Todėl niekaip nesutinku su mintimi, kad moterys kaltos neįtraukusios vyro į vaikų gyvenimą.

Pritariu. Vyras - ne šuniukas, kuriam per kuprą užvožei ir kiūtina tolyn, nes "neturi pasirinkimo". Pasirinkimas visuomet yra, tik paprasčiau pasakyti, kad man "neleidžia"

Turiu visai šalia akivaizdų pavyzdį, kai vyrui tereikia iš tiesų norėti ir visi motinos "išsidirbinėjimai" nuėjo į antrą planą ir nieko nepakeitė. Bendravo, bendrauja ir toliau bendraus ir aktyviai dalyvaus vaiko gyvenime, nei JIS TO NORI.

As nekaltinu ne vienos puses. Mano poziuris nera vienpusis. Visi mes klystam ir nera 100% vienodo atvejo. Nera 100% tesiu moteru ir 100 teisiu vyru.
Kodel vyrai turi nuolat rodyt iniaciatyva susitikt su vaiku. Nezinau kiek yra atveju kad siulytu idejas kaip praleisti laiką pati mama.

Man patiko vienas atvejas kaip tevas pasisake kad ruosiasi i anglija vaziuot. Mama sako, labai saunu butu kad is dukra pasiimtum. Uzsidirbs ant studiju LT. Vietoj to kad prasytu duoti pinigu ant studiju dave sansa abiem uzsidirbti. Zinoma cia ivyko kai duktai buvo 18 metu. Bet tokiu atveju laimejo ir dukra ir tevas ir mama.

Cia tik vienas pavyzdys. Cia gal vienas atvejas. O galetu daugiau buti, jei mamos bijodamos netekti vaiku demesio, nesleptu vaiku nuo tevu. O gal klystu, o gal dazna mama paskambina tevui sakydama, gal nori su vaiku nueit i zoo soda, jau taip kamile svajoja. Pvz. as labai ryt/poryt noriu nueit i kirpykla, gal nori pabendraut su vaiku. Ir t.t Taip jei nesutinka cai jau vyro problema. Tada nera ko diskutuot apie vyro teises i vaika, tad jis atsisako teise auginti vaika. Tada sioj temoj manau labiau kalbam apie tevus kurie nori lankyt ir matytis su vaiku.
Papildyta:

Sveikintinas dalykas. KAd tokiu butu tik daugiau.

Man atrodo, kad pernelyg daug kalbama apie vyrą ir moterį. Matosi ryškus akcentavimas jų norų ar nenorų. Aš bandyčiau iškelti vaiką į pirmą vietą. (Žinoma, kiekviena žinutė tarsi kalba apie vaikus, tačiau nuolat pabrėžiama kaip ten jaučiasi tie suaugusieji, kas ten dėl ko kaltas...). Jei mes norime gerovės savo vaikui – darysime taip, kad būtent jam, o ne mums būtų geriau. Labai tinkamas pavyzdys čia būtų filmas „Kramer prieš Kramerį“ – kai motina pamina save ir teismų sprendimą dėl to, kad jos vaikui būtų geriau... ar taip bus geriau – niekas nežino, tačiau tik taip elgiasi ne apie save, o apie vaiką galvojantis žmogus.

Ar moteris turėtų stengtis įtraukti tėvą į vaiko gyvenimą?.. Na, jei jau sugebėjo pagimdyti vaiką nuo tokio tėvo, kuris nesuvokia, kokią žalą daro savo vaikui su juo nebendraudamas – ji turėtų paskatinti jų bendravimą pati. Lygiai tas pat ir vyrui. Jei vaiką augintų jis. Vaikas nekaltas, kad du žmonės jį paleido į pasaulį! Tėvų nepasirinksi ir tėvai reikalingi vaikams abu. Vaikui skauda, kai jis netenka vieno iš jų. Kiekvienas iš tėvų turėtų norėti, kad vaikui neskaudėtų. Štai ir viskas.

Ne apie suaugusio laimę ar nelaimę reikėtų kalbėti. Ką sukūrė tą ir turi. Apie vaiko laimę kalbėkim...

Todėl, kad jie sprendžia susitikti jiems ar ne. Nu kodėl mamos turi ką tai siūlyti tiems vyrams? Ar jums reikėtų vyro pasiūlymų ir idėjų, kaip ir kokiu būdu dalyvauti vaiko gyvenime? Mes kiekvienas atskirai esame atsakingi ir atskaitingi sau ir savo vaikams. Kuriem galam reikalingas tas pareigų persikrstymas? Jei su tokiom idėjom auklėsim berniukus, tai jie niekada nesupras, kad gali ir sugeba be moterų pagalbos rūpintis ir mylėti vaikus. Aš nesuprantu jūsų pateiktų pavyzdžių esmės. Natūralu, kad teisingai bendraujantys tėvai sugeba matyti ko reikia vaikui. Mane stebina jūsų kryptingas vyrų negebėjimo, nemokėjimo ir galiausiai nenorėjimo dalyvauti vaiko gyvenime pateisnimas nepakankamu moters dėmesiu vyrui, mokant tėtį būti tėčiu. Manęs būti mama nemokė niekas. Taip pat, kaip ir mano vaiko tėvą būti tėčiu. Ir aš neapsiimsiu mokyti tėvystės, nes taip pat, kaip man diktuoja širdis, kaip auginti vaiką, taip pat tą širdį turi ir tėtis. Mane siutina moterų manymas, kad mes pajėgios pritempti vyrą prie vaiko ar jį atitolinti. Teoriškai gal ir galim, bet nei mylėti nei nemylėti savo vaikų neišmokysim.

O kalbant apie tėčius, kurie nori auginti vaikus, tai ko gero galiu drąsiai teigti, kad jei norės, tai ir augins. Ir tai, kad jie negyvena su vaiku, nereiškia, kad negali aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime. Būtent aktyviai tai darydami jie turi didžiulius šansus, jog laikui bėgant pats vaikas pareikš norą su tėčiu gyventi. Aš esu mama ir esu tikra, kad jei vaiko interesuose būtų jo gyvenimas su tėčiu aš nė nedvejodama su tuo sutikčiau. Ir tai, kad vaikas miega ne mano gyvenamojoj vietoj, man nereikštų, kad aš esu atskirta nuo vaiko. Aš labai tikiu, kad tie tėvai, kurie nesugeba šnekėtis ir matyti vaiko, o ne vien savo norus/nenorus yra pasmerkti visokiems PAS ir MAS. Ir jei taip nutiko, lai kaltina patys save.

Tai kad be "noro" čia niekaip gi Į kurią vietą ką bekeltume. "Jei norime", "turėtų norėti" - tai jei taip yra, tuomet ir problemos nėra. Tuomet ir skatinti ar stumti niekieno niekur nereikia gi. Vat problema iškyla, kai atsiranda "nu gal ir norėčiau, bet... jei ... ".

Ir jei tėvas/motina nenorės (o čia jau galima įdėti bet ką - gerovės sau ar vaikui), skatinimai čia praktiškai bejėgiai.
Papildyta:


Kaip tai kodėl? Todėl, kad tai JO vaikas gal?

Įdomu ar dažnai išsiskyrę tėvai siūlo jų vaikų motinoms kaip šios turėtų praleisti laiką su jų vaikais?

salve123 tai kaip supratau tavo poziuris toks: nera tevo tai jo ir nereik. Arba retai savo vaika lankantis tevas yra ne tevas ir nevertas vaiko demesio?

Pasakysiu jei tevai bendrauja kasdien tai gerai. Bet jai matosi reciau, manyciau prarandamas kontaktas su vaiku. Ta prasme ypac mazi vaikai labai sparciai vystosi. Tevas gali nevisada zinoti vaiko poreikius ir pomegius. Tik mama bendraudama su vaiku 24 val. per para gali teva uzvesti ant tiesaus kelio. Bet sito nebus. Tai isskyre zmones. O gyvena skyrium paprastai ne siaip sau. Vadinas noras bendrauti ir tartis yra beveik nulinis.
Papildyta:

1)Jei siulytu tevui. Manau pacioms butu lengviau gyvent. Ne prisiimt visa atsokomybe uz vaika. Gal pvz tevas gali vaika nuvest pas gydytoja?

2) cia jau atsakiau. Reciau matantis vaika tevas nevisada zino vaiko poreikius ir pomegius. Gal vaikui visai neidomu eit i zoo parka, o gal jam idomiau praleisti laika botanikos sode. Jokiu butu mama neturi liepti daryk taip ir taip. Bet manau galima pasiulyt tai tikrai.

Jei nėra tėvo tai ir nėra. Ir joks mano požiūris jo buvimui ar nebuvimui įtakos neturės jokios. O retai lankantis tėvas yra tėvas ir ne man jį smerkti, teisti ar mokyti. Pasikartosiu, kad mes kiekvienas atsikrai esame atskaitingi savo vaikams, o ne vienas kitam dėl savo santykio su vaiku.

Na, o tas jūsų pasakymas, kad mama turi užvesti tėvą ant tiesaus kelio tai į jokius vartus netelpa. Nebent tas tėvas absoliutus idiotas ir nesugeba bendraudamas su vaiku išsiaiškinti jo poreikių.

Kita vertus, jei kalbėti apie tai, kad suaugę nesugeba tartis, tai čia kalti abu, o ne vien moteris ar vyras. Beje aš žinau daug skyrium gyvenančių porų, kurios geba kalbėtis ir drauge auginti vaikus, nepaisant jokių skyrybų priežasčių. Todėl dar ir dar kartą pasakysiu, kad jei nėra jokio susikalbėjimo, tai tik dėl to, kad nė vienas iš išsiskyrusių nėra linkę eiti į kompromisus ir mato tik savo patogumus, kuriuos pridengia vaiko gerove.

1) Betgi esmė neturėtų būti tame, kad palengvinti ar pasunkinti gyvenimą sau. Esmė gi vaikas... Žinoma, daug lengviau visiem, kai tėtis su mama sugeba civilizuotai bendrauti ir bendradarbiauti vaiko klausimais. Bet ne visuomet taip yra ir ką? Tai nepateisinimas tėvui gi. Galų gale, vaikas kūdikystės amžiuje būna tikrai labai trumpai. Jau kelių metų jis sugeba aiškiai parodyti, o vėliau ir pasakyti kas jam patinka ar nepatinka, ko jis nori ir ko ne. Tereikia tik netingėti pamatyti... ir mylėti... mažam vaikui iš tiesų reikia visai nedaug...

2) Pasiūlyt galima O po to nuėjus į "antrųjų" temą skaityti pasipiktinusią "antrąją žmoną", kad jos vyro ex "visai nupušo ir pradėjo aiškinti tėvui kaip su vaiku bendrauti ir kur jį vestis" Pasikartosiu - jei vaikas jau kalbanti, manau tėvas turėtų būti suinteresuotas pats išsiaiškinti ką mėgsta ir ko nori jo vaikas. Galų gale gal vaikas iš tiesų ir nori su tėvu nuveikti ką nors neįprasto, ką nors, ko su mama nedaro ir t.t. ir pan. Mamos taip pat ne visažinės.

Ne man skirtas postas, bet atsakysiu.
1. Tėvas gali ir pats pasisiūlyti, nelaukdamas atskiro pakvietimo.
2. Nu koks jis po velnių tėvas, jei nesugeba išsisaiškinti, kas vaikui įdomu, be vaiko mamos pagalbos.

Pats tėvas turi rodyti iniciatyvą ir norą dalyvauti vaiko gyvenime ir sugebėti sau pasisiūlyti, kaip tą daryti. O ne kaltinti vaiko motiną, kad ji nepakankamai jį moko būti tikru tėčiu.

Vyrui negalima isakynet. Tai didziausia klaida. Bet jei mama turi ideja gali pasiulyt. Tevas gali priimt arba nea.

Idomu tai kas geriau, retai lankantis tevas ir is vis nelankantis tevas?

besiskyrianciuju skyrelio is vis negaliu skaityt. Antruju zmonu irgi ivairiu yra. Cia bendraudama apie daug ka supratau. Supratau kad gal esu laiminga kad pirmoji zmona man smegenu nepudrina. Kad esu laiminga kad mano vyras yra tikras tetis. Jis su manim keliasi nakti maitinti vaiku. Kai vaikas rekia ir as nebezinau kur dingti jis ji paima ant ranku, o man leidzia nurimti. Negaleciau atimti galimybes dziaugtis tevyste. Ir jei mums issiskyrus atvyktu mane aplankyt viena kart i metus zinociau kad vaikams reikia tevo. O kad santuoka nenusiseke vaikai nekalti.

noreciau uzbaigti diskusija sia tema. Ir pasakysiu viena kad butina gerbti vieni kitus ir noreti kad vaikai butu laimingi turedami abu tevus nesvarbu ar jie gyvena kartu ar atskirai.

Bet juk vaikas myli abu tėvus. Ir jis kenčia kai su juo nebendraujama. išgyvena vidinę dramą net to neparodydamas, jaučiasi nemylimas. Argi nebandome padėti vaikui, jei jis blogai jaučiasi? Man pakanka suvokti, kad mano vaikas kenčia ir aš darysiu viską, kad tik jam būtų geriau. jei jo tėvas toks žąsinas, kad nesupranta, jog vaikas jo ilgisi - aš paskatinsiu jį apie tai pagalvoti. Mažiausia, ką galiu padaryti - tai NIEKADA nekalbėti blogai apie tėvą vaikui girdint ir vaikui sakyti, kad tėtis truputį pasimetęs, bet tave labai myli. Kai tik galės - jūs būtinai susitiksit. Aš jau dabar taip sakau savo vaikams... kad jų tėvai yra labai nelaimingi žmonės, pasimetę gyvenime, kad tikrai apie juos galvoja. Keistas dalykas - visa tai veikia kaip vaistai. Jiems visiškai nerūpi tie biologiniai tėvai, jie manęs apie juos beveik neklausinėja, bet ir neturi nevisaverčio žmogaus kompleksų, nes tiki, kad yra mylimi... Netgi tų, kurie jų visai neaugino.


Čia vėlgi galvojimas tik apie save. Ką daro ar nedaro tėvai, geri jie ar blogi... Man svarbu - kiek padariau aš, kad mano vaikas nekentėtų dėl to, kad mes su buvusiuoju nesugebėjom jam sukurti saugaus gyvenimo...