QUOTE(Ponike @ 2008 10 24, 14:33)
O čia kam adresuojate šitą klausimą? Vaikams ar mamoms, kurios gyvena su vaikais?
QUOTE(salve123 @ 2008 10 24, 13:44)
O čia kam adresuojate šitą klausimą? Vaikams ar mamoms, kurios gyvena su vaikais?
Visiems. Prasau pasamprotauti is abieju puses ir is mamos ir vaiko puses.
QUOTE(salve123 @ 2008 10 24, 14:14)
Na, o tas jūsų pasakymas, kad mama turi užvesti tėvą ant tiesaus kelio tai į jokius vartus netelpa. Nebent tas tėvas absoliutus idiotas ir nesugeba bendraudamas su vaiku išsiaiškinti jo poreikių.
Pacitavau Salves žodžius, bet jie papildo mano mintis...
nesupykit, Ponike, man rodos, kad jūs kalbat iš savo varpinės. Man rodos, kad jūs esat linkusi kaltinti tik buvusią vyro žmoną. Jūsų pastangos dėl jūsų visų vaikų bendravimo yra labai gražios, bet jūsų žodžiuose aš pasigendu būtent vyro iniciatyvos... Gal jis yra labai ramus žmogus, kad viena moteris jam neleidžia susitikti su jo vaiku, o kita dėl to serga labiau, nei jis pats...
QUOTE(Ponike @ 2008 10 24, 14:57)
Visiems. Prasau pasamprotauti is abieju puses ir is mamos ir vaiko puses.
Iš vaiko pusės gali pasakyti tik kiekvienas konkretus vaikas esantis atitinkamoje situacijoje. O mamų tokios padėties matymas yra absoliučiai nereikšmingas. Jei vaikas pasakys, kad jis nenori tėčio matyti visai, tuomet geriau nelankantis tėtis, o jei vaikas teigs, kad jam reikia tėčio, vadinasi geriau lankantis tėtis.
Matote, bet kokiu atveju, jei kalbėti apie vaiko interesus, mūsų suaugusių matymai netenka prasmės, o iš to, kad klausimą adresavote ir mamoms, spėju, kad visą situaciją matote per savo asmeninius poreikius, o ne per tai ko reikia ir nori pats vaikas.
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 24, 14:00)
Pacitavau Salves žodžius, bet jie papildo mano mintis...
nesupykit, Ponike, man rodos, kad jūs kalbat iš savo varpinės. Man rodos, kad jūs esat linkusi kaltinti tik buvusią vyro žmoną. Jūsų pastangos dėl jūsų visų vaikų bendravimo yra labai gražios, bet jūsų žodžiuose aš pasigendu būtent vyro iniciatyvos... Gal jis yra labai ramus žmogus, kad viena moteris jam neleidžia susitikti su jo vaiku, o kita dėl to serga labiau, nei jis pats...
nesupykit, Ponike, man rodos, kad jūs kalbat iš savo varpinės. Man rodos, kad jūs esat linkusi kaltinti tik buvusią vyro žmoną. Jūsų pastangos dėl jūsų visų vaikų bendravimo yra labai gražios, bet jūsų žodžiuose aš pasigendu būtent vyro iniciatyvos... Gal jis yra labai ramus žmogus, kad viena moteris jam neleidžia susitikti su jo vaiku, o kita dėl to serga labiau, nei jis pats...
Taip as kaltinu buvusia zmona ir visai neteisinu vyro. Zinau kad vyras kaltas ir zinau kad jokiais veiksmais negali pateisinti vaiko nelankymo. Man gaila vaiko kuris turi sese ir broli bet deja tokio dziaugsmo juos pazinti tikriausiai nebus.
Apie kitus atvejus kalbejau is gyvenimo patirties. Esu sutikusi daug issikyrusiu poru. Kaip tevai bendrauja su tevais visada matosi isisores, bet apie vidinius konfliktus zinoma as nekalbesiu ir net nezinau.
Iš paskutinės diskusijos turiu keletą pastebėjimų:
1. Lietuvoje yra susiklostę tarsi "tradicija", kuri pagal šeimos modelio pavyzdį perduodama karta iš kartos, kad vaikais daugiau rūpinasi mama, o tėtis mažiau praleidžia laiko su vaikais ir neša į namus pinigus. Tik paskutiniu metu būklė kiek keičiasi. Tad daugelis tėvų elgiasi pasąmoningai pagal savo šeimos modelį. Net ir iš šios diskusijos supratau, kad yra didesnis pasąmoninis polinkis moterims "vadovauti" vaikų auklėjime ir tai visai natūralu, nes vyrai pasąmonėje tikisi to vadovavymo ir pamokymo, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip palaikyti ryšį. Tad visai logiška, kad jei to paskatinimo nebus, vyras mažiau vaiku rūpinsis, nes jis dar gyvendamas šeimoje buvo mokomas kaip elgtis, bendrauti... Tad Lietuvoje labai paplitęs matriarchatinis vaikų auklėjimo modelis šeimoje, kuriuo vadovaujasi ir užaugę vaikai...
2. Labai daug tikimąsi iš abiejų tėvų sąmoningumo ir susitarimo galimybių, bet niekas nepagalvoja, apie tėvų pažeistumą skyrybų metu, kuris ir sąlygoją "destrukcinį" sau ir vaikui elgesį - ta prasme dėl skyrybų, santykių nutrūkimo vienas iš tėvų, arba dar dažniau abu racionaliai nemąsto apie savo o svarbiausia vaiko gerovę, bet bando patys susigyventi su netektimi, užgydyti savo žaizdas, dažnai pasirinkdami ydingą susidyvenimo su netektimi kelią (jau aprašiau anksčiau). O kadangi su netektimi nesusigyvenama, bet bandama pabėgti, bendravimas su buvusiu sutuoktiniu, o dažnai ir vaiku yra skausmingas, tad jo pasąmoningai ar sąmoningai vengiama.
3. Manau didelė klaida elgtis taip kaip sako salve 123. Jei nieko nedarysi, tikimybė kad sutuoktinis daugiau domėsis vaiku yra minimali, o jau ne kartą išdiskutavome, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Tad bent vieno iš sutuoktinių pastangos gali sušvelninti netekties pasekmes, gali paskatinti susigyventi su netekties faktu ir išlaikyti bendravimo galimybę. Labai žaviuosi Ponike elgesiu, kuri, būdama antrąja žmona, bando padėti savo sutuoktiniui susigyventi su netektimi išsiskyrus su pirmąja žmona ir vėl užmegzti santykius su savo vaiku...
4. Kaltų ieškojimas nepadeda išspręsti problemos, reikia ne kaltinti vienam kitą arba save, bet mokintis gyventi atskirai, pagalvojant apie vaikus ir apie save.
5. Naivu tikėtis, kad daug kas aukosis vien dėl vaikų kaip siūlo Paragintoji, tad svarbu spręsti ne tik vaiko gerovę, bet ir tarpusavio konfrontacijos, bei bendravimo po skirybos klausimus...
Gal ką supratot iš mano sapalionių...
Papildyta:
Neteisingas požiūris, nes vaikas gali nenorėti matyti vieno iš tėvų vien dėl to, kad to nenori kitas iš tėvų, nes vaiką labai lengva nuteikti, emociškai valdyti, jie naiviai tiki viskuo ką pasako mylimas tėvelis ar mamytė. Būtent dėl to ir sakom, kad vaikas yra toks, kokiu mes jį auklėjam...
1. Lietuvoje yra susiklostę tarsi "tradicija", kuri pagal šeimos modelio pavyzdį perduodama karta iš kartos, kad vaikais daugiau rūpinasi mama, o tėtis mažiau praleidžia laiko su vaikais ir neša į namus pinigus. Tik paskutiniu metu būklė kiek keičiasi. Tad daugelis tėvų elgiasi pasąmoningai pagal savo šeimos modelį. Net ir iš šios diskusijos supratau, kad yra didesnis pasąmoninis polinkis moterims "vadovauti" vaikų auklėjime ir tai visai natūralu, nes vyrai pasąmonėje tikisi to vadovavymo ir pamokymo, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip palaikyti ryšį. Tad visai logiška, kad jei to paskatinimo nebus, vyras mažiau vaiku rūpinsis, nes jis dar gyvendamas šeimoje buvo mokomas kaip elgtis, bendrauti... Tad Lietuvoje labai paplitęs matriarchatinis vaikų auklėjimo modelis šeimoje, kuriuo vadovaujasi ir užaugę vaikai...
2. Labai daug tikimąsi iš abiejų tėvų sąmoningumo ir susitarimo galimybių, bet niekas nepagalvoja, apie tėvų pažeistumą skyrybų metu, kuris ir sąlygoją "destrukcinį" sau ir vaikui elgesį - ta prasme dėl skyrybų, santykių nutrūkimo vienas iš tėvų, arba dar dažniau abu racionaliai nemąsto apie savo o svarbiausia vaiko gerovę, bet bando patys susigyventi su netektimi, užgydyti savo žaizdas, dažnai pasirinkdami ydingą susidyvenimo su netektimi kelią (jau aprašiau anksčiau). O kadangi su netektimi nesusigyvenama, bet bandama pabėgti, bendravimas su buvusiu sutuoktiniu, o dažnai ir vaiku yra skausmingas, tad jo pasąmoningai ar sąmoningai vengiama.
3. Manau didelė klaida elgtis taip kaip sako salve 123. Jei nieko nedarysi, tikimybė kad sutuoktinis daugiau domėsis vaiku yra minimali, o jau ne kartą išdiskutavome, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Tad bent vieno iš sutuoktinių pastangos gali sušvelninti netekties pasekmes, gali paskatinti susigyventi su netekties faktu ir išlaikyti bendravimo galimybę. Labai žaviuosi Ponike elgesiu, kuri, būdama antrąja žmona, bando padėti savo sutuoktiniui susigyventi su netektimi išsiskyrus su pirmąja žmona ir vėl užmegzti santykius su savo vaiku...
4. Kaltų ieškojimas nepadeda išspręsti problemos, reikia ne kaltinti vienam kitą arba save, bet mokintis gyventi atskirai, pagalvojant apie vaikus ir apie save.
5. Naivu tikėtis, kad daug kas aukosis vien dėl vaikų kaip siūlo Paragintoji, tad svarbu spręsti ne tik vaiko gerovę, bet ir tarpusavio konfrontacijos, bei bendravimo po skirybos klausimus...
Gal ką supratot iš mano sapalionių...Papildyta:
QUOTE(salve123 @ 2008 10 24, 15:09)
Iš vaiko pusės gali pasakyti tik kiekvienas konkretus vaikas esantis atitinkamoje situacijoje. O mamų tokios padėties matymas yra absoliučiai nereikšmingas. Jei vaikas pasakys, kad jis nenori tėčio matyti visai, tuomet geriau nelankantis tėtis, o jei vaikas teigs, kad jam reikia tėčio, vadinasi geriau lankantis tėtis.
Matote, bet kokiu atveju, jei kalbėti apie vaiko interesus, mūsų suaugusių matymai netenka prasmės, o iš to, kad klausimą adresavote ir mamoms, spėju, kad visą situaciją matote per savo asmeninius poreikius, o ne per tai ko reikia ir nori pats vaikas.
Matote, bet kokiu atveju, jei kalbėti apie vaiko interesus, mūsų suaugusių matymai netenka prasmės, o iš to, kad klausimą adresavote ir mamoms, spėju, kad visą situaciją matote per savo asmeninius poreikius, o ne per tai ko reikia ir nori pats vaikas.
Neteisingas požiūris, nes vaikas gali nenorėti matyti vieno iš tėvų vien dėl to, kad to nenori kitas iš tėvų, nes vaiką labai lengva nuteikti, emociškai valdyti, jie naiviai tiki viskuo ką pasako mylimas tėvelis ar mamytė. Būtent dėl to ir sakom, kad vaikas yra toks, kokiu mes jį auklėjam...
QUOTE(Ponike @ 2008 10 24, 15:20)
Taip as kaltinu buvusia zmona ir visai neteisinu vyro. Zinau kad vyras kaltas ir zinau kad jokiais veiksmais negali pateisinti vaiko nelankymo. Man gaila vaiko kuris turi sese ir broli bet deja tokio dziaugsmo juos pazinti tikriausiai nebus.
Apie kitus atvejus kalbejau is gyvenimo patirties. Esu sutikusi daug issikyrusiu poru. Kaip tevai bendrauja su tevais visada matosi isisores, bet apie vidinius konfliktus zinoma as nekalbesiu ir net nezinau.
Apie kitus atvejus kalbejau is gyvenimo patirties. Esu sutikusi daug issikyrusiu poru. Kaip tevai bendrauja su tevais visada matosi isisores, bet apie vidinius konfliktus zinoma as nekalbesiu ir net nezinau.
Žinot, mano tetos vyras paliko ją su trim vaikais ir išėjo gyventi su kita moterim. Mano teta jautėsi labai įskaudinta ir pažeminta ir švelniai tariant, elgėsi baisiai vaikų atžvilgiu... Ji net pabėgo gyventi į pasienio zoną (visa tai vyko iki atgaunant Nepriklausomybę), kad tėvas negalėtų lankyti vaikų. Tačiau tėvas vis vien rasdavo būdų atvažiuoti, laukdavo vaikų prie mokyklos, pirkdavo jiems daiktus ir nekalbėdavo jiems blogai apie jų mamą. Galiausiai visi trys vaikai paaugę patys išėjo gyventi pas jį. Jis, kaip sakoma, "pastatė ant kojų" visus tris.
Nieko nėra neįmanomo. Nieko.
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 24, 15:29)
Žinot, mano tetos vyras paliko ją su trim vaikais ir išėjo gyventi su kita moterim. Mano teta jautėsi labai įskaudinta ir pažeminta ir švelniai tariant, elgėsi baisiai vaikų atžvilgiu... Ji net pabėgo gyventi į pasienio zoną (visa tai vyko iki atgaunant Nepriklausomybę), kad tėvas negalėtų lankyti vaikų. Tačiau tėvas vis vien rasdavo būdų atvažiuoti, laukdavo vaikų prie mokyklos, pirkdavo jiems daiktus ir nekalbėdavo jiems blogai apie jų mamą. Galiausiai visi trys vaikai paaugę patys išėjo gyventi pas jį. Jis, kaip sakoma, "pastatė ant kojų" visus tris.
Nieko nėra neįmanomo. Nieko.
Nieko nėra neįmanomo. Nieko.
Būtent, jei bent vienas parodo daugiau dėmesio, jis gali pasiekti galimybės bendrauti su savo vaikais, o kartais net ir "suminkštinti buvusio sutuoktinio širdį" ir atstatyti galimybė bendrauti ir po skyrybų... Taip pat galima, atstatant galimybę bendrauti su tėvu po skyrybų ir išsaugoti bendravimą ir su vaikais...
QUOTE(mindudo @ 2008 10 24, 15:28)
Iš paskutinės diskusijos turiu keletą pastebėjimų:
1. Lietuvoje yra susiklostę tarsi "tradicija", kuri pagal šeimos modelio pavyzdį perduodama karta iš kartos, kad vaikais daugiau rūpinasi mama, o tėtis mažiau praleidžia laiko su vaikais ir neša į namus pinigus. Tik paskutiniu metu būklė kiek keičiasi. Tad daugelis tėvų elgiasi pasąmoningai pagal savo šeimos modelį. Net ir iš šios diskusijos supratau, kad yra didesnis pasąmoninis polinkis moterims "vadovauti" vaikų auklėjime ir tai visai natūralu, nes vyrai pasąmonėje tikisi to vadovavymo ir pamokymo, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip palaikyti ryšį. Tad visai logiška, kad jei to paskatinimo nebus, vyras mažiau vaiku rūpinsis, nes jis dar gyvendamas šeimoje "buvo mokomas kaip elgtis, bendrauti... Tad lietuvoje labai paplitęs matriarchatinis vaikų auklėjimo modelis šeimoje, kurio vadovaujasi ir užaugę vaikai...
2. Labai daug tikimąsi iš abiejų tėvų sąmoningumo ir susitarimo galimybių, bet niekas nepagalvoja, apie tėvų pažeistumą skyrybų metu, kuris ir sąlygoją "destrukcinį" sau ir vaikui elgesį - ta prasme dėl skyrybų, santykių nutrūkimo vienas iš tėvų, arba dar dažniau abu racionaliai nemąsto apie savo o svarbiausia vaiko gerovę, bet bando patys susigyventi su netektimi, užgydyti savo žaizdas, dažnai pasirinkdami įdingą susidyvenimo su netektimi kelią (jau aprašiau anksčiau). O kadangi su netektimi nesusigyvenama, bet bandama pabėgti bendravimas su buvusiu sutuoktiniu, o dažnai ir vaiku yra skausmingas, tad jo pasąmoningai ar sąmoningai vengiama.
3. Manau didelė klaida elgtis taip kaip sako salve 123. Jei nieko nedarysi, tikimybė kad sutuoktinis daugiau domėsis vaiku yra minimali, o jau ne kartą išdiskutavome, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Tad bent vieno iš sutuoktinių pastangos gali sušvelninti netekties pasekmes, gali paskatinti susigyventi su netekties faktu ir išlaikyti bendravimo galimybę. Labai žaviuosi Ponike elgesiu, kuri, būdama antrąja žmona, bando padėti savo sutuoktiniui susigyventi su netektimi išsiskyrus su pirmąja žmona ir vėl užmegzti santykius su savo vaiku...
4. Kaltų ieškojimas nepadeda išspręsti problemos, reikia ne kaltinti vienam kitą arba save, bet mokintis gyventi atskirai, pagalvojant apie vaikus ir apie save.
5. Naivu tikėtis, kad daug kas aukosis vien dėl vaikų kaip siūlo Paragintoji, tad svarbu spręsti ne tik vaiko gerovę, bet ir tarpusavio konfrontacijos, bei bendravimo po skirybos klausimus...
Gal ką supratot iš mano sapalionių...
1. Lietuvoje yra susiklostę tarsi "tradicija", kuri pagal šeimos modelio pavyzdį perduodama karta iš kartos, kad vaikais daugiau rūpinasi mama, o tėtis mažiau praleidžia laiko su vaikais ir neša į namus pinigus. Tik paskutiniu metu būklė kiek keičiasi. Tad daugelis tėvų elgiasi pasąmoningai pagal savo šeimos modelį. Net ir iš šios diskusijos supratau, kad yra didesnis pasąmoninis polinkis moterims "vadovauti" vaikų auklėjime ir tai visai natūralu, nes vyrai pasąmonėje tikisi to vadovavymo ir pamokymo, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip palaikyti ryšį. Tad visai logiška, kad jei to paskatinimo nebus, vyras mažiau vaiku rūpinsis, nes jis dar gyvendamas šeimoje "buvo mokomas kaip elgtis, bendrauti... Tad lietuvoje labai paplitęs matriarchatinis vaikų auklėjimo modelis šeimoje, kurio vadovaujasi ir užaugę vaikai...
2. Labai daug tikimąsi iš abiejų tėvų sąmoningumo ir susitarimo galimybių, bet niekas nepagalvoja, apie tėvų pažeistumą skyrybų metu, kuris ir sąlygoją "destrukcinį" sau ir vaikui elgesį - ta prasme dėl skyrybų, santykių nutrūkimo vienas iš tėvų, arba dar dažniau abu racionaliai nemąsto apie savo o svarbiausia vaiko gerovę, bet bando patys susigyventi su netektimi, užgydyti savo žaizdas, dažnai pasirinkdami įdingą susidyvenimo su netektimi kelią (jau aprašiau anksčiau). O kadangi su netektimi nesusigyvenama, bet bandama pabėgti bendravimas su buvusiu sutuoktiniu, o dažnai ir vaiku yra skausmingas, tad jo pasąmoningai ar sąmoningai vengiama.
3. Manau didelė klaida elgtis taip kaip sako salve 123. Jei nieko nedarysi, tikimybė kad sutuoktinis daugiau domėsis vaiku yra minimali, o jau ne kartą išdiskutavome, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Tad bent vieno iš sutuoktinių pastangos gali sušvelninti netekties pasekmes, gali paskatinti susigyventi su netekties faktu ir išlaikyti bendravimo galimybę. Labai žaviuosi Ponike elgesiu, kuri, būdama antrąja žmona, bando padėti savo sutuoktiniui susigyventi su netektimi išsiskyrus su pirmąja žmona ir vėl užmegzti santykius su savo vaiku...
4. Kaltų ieškojimas nepadeda išspręsti problemos, reikia ne kaltinti vienam kitą arba save, bet mokintis gyventi atskirai, pagalvojant apie vaikus ir apie save.
5. Naivu tikėtis, kad daug kas aukosis vien dėl vaikų kaip siūlo Paragintoji, tad svarbu spręsti ne tik vaiko gerovę, bet ir tarpusavio konfrontacijos, bei bendravimo po skirybos klausimus...
Gal ką supratot iš mano sapalionių...na jau na, Mindudo, prirašai analizę papunkčiui ir kukliniesi
Aš nesiūlau aukos. Tai yra meilė vaikui. O auka yra niekam nereikalinga.
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 24, 14:29)
Žinot, mano tetos vyras paliko ją su trim vaikais ir išėjo gyventi su kita moterim. Mano teta jautėsi labai įskaudinta ir pažeminta ir švelniai tariant, elgėsi baisiai vaikų atžvilgiu... Ji net pabėgo gyventi į pasienio zoną (visa tai vyko iki atgaunant Nepriklausomybę), kad tėvas negalėtų lankyti vaikų. Tačiau tėvas vis vien rasdavo būdų atvažiuoti, laukdavo vaikų prie mokyklos, pirkdavo jiems daiktus ir nekalbėdavo jiems blogai apie jų mamą. Galiausiai visi trys vaikai paaugę patys išėjo gyventi pas jį. Jis, kaip sakoma, "pastatė ant kojų" visus tris.
Nieko nėra neįmanomo. Nieko.
Nieko nėra neįmanomo. Nieko.
Zinau ir labai grazi istorija. Ir reikia tik dziaugtis tokiais vyrais.
QUOTE(mindudo @ 2008 10 24, 15:28)
vaikas gali nenorėti matyti vieno iš tėvų vien dėl to, kad to nenori kitas iš tėvų, nes vaiką labai lengva nuteikti, emociškai valdyti, jie naiviai tiki viskuo ką pasako mylimas tėvelis ar mamytė. Būtent dėl to ir sakom, kad vaikas yra toks, kokiu mes jį auklėjam...
Vaiką nuteikti lengva, bet jei jis iš kitos pusės mato kitokią tiesą - nuteikimas nebus ilgam. Mano aprašytuoju atveju, teta daug negražaus sakydavo apie jų tėvą. Viskas vyko tarybiniais metais, tėvas auginti vaikų neturėjo jokių galimybių, gal jam net mintis į galvą tokia neatėjo... Jis tik kalbėdavo ar skaniai mokykloje duoda pietus, kas jiems skanu, ką nupirkti, gal paltuko ar suknytės neturi. Mokėdavo alimentus visiems trims - jie sudarė didžiąją dalį jo algos ir dar duodavo jiems asmeniškai rankpinigių... Žmogus tiesiog mylėjo ir myli savo vaikus. Dabar yra laimingas senelis.
Aš aprašiau būtent tą vieną gražų atvejį, kurį žinau apskritai... kaip gali nenutrūkti santykiai su tėvu, jei jis to neleis.
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 24, 15:38)
[size=1][/size]
na jau na, Mindudo, prirašai analizę papunkčiui ir kukliniesi
Aš nesiūlau aukos. Tai yra meilė vaikui. O auka yra niekam nereikalinga.
na jau na, Mindudo, prirašai analizę papunkčiui ir kukliniesi
Aš nesiūlau aukos. Tai yra meilė vaikui. O auka yra niekam nereikalinga.
Na matai, jei bendrausi su vaikais per prievartą neužsigydęs savo žaizdų, tai neišeis irgi į gerą. Tai turi vykti kompeksiškai - susitaikyti su skirybų faktu, išmokti bendrauti su sutuoktiniu, nieko nekaltinant ir tuo pačiu nenutraukti ryšio su vaiku... Kitaip to padaryti gali nepavykti.
Pagal tavo postus supratau, kad esi širdies žmogus ir Tau tai padaryti būtų visai nesunku, bet deja, kitų ego yra daug didesnis ir taip lengvai gyventi dėl vaikų nėra taip paprasta...
Papildyta:
QUOTE(Paragintoji @ 2008 10 24, 15:47)
Vaiką nuteikti lengva, bet jei jis iš kitos pusės mato kitokią tiesą - nuteikimas nebus ilgam. Mano aprašytuoju atveju, teta daug negražaus sakydavo apie jų tėvą. Viskas vyko tarybiniais metais, tėvas auginti vaikų neturėjo jokių galimybių, gal jam net mintis į galvą tokia neatėjo... Jis tik kalbėdavo ar skaniai mokykloje duoda pietus, kas jiems skanu, ką nupirkti, gal paltuko ar suknytės neturi. Mokėdavo alimentus visiems trims - jie sudarė didžiąją dalį jo algos ir dar duodavo jiems asmeniškai rankpinigių... Žmogus tiesiog mylėjo ir myli savo vaikus. Dabar yra laimingas senelis.
Aš aprašiau būtent tą vieną gražų atvejį, kurį žinau apskritai... kaip gali nenutrūkti santykiai su tėvu, jei jis to neleis.
Aš aprašiau būtent tą vieną gražų atvejį, kurį žinau apskritai... kaip gali nenutrūkti santykiai su tėvu, jei jis to neleis.
Va būtent, jei vaikas turi galimybę išklausyti ir kitą pusę, pajusti kito tėvo meilę, jo taip lengvai apgauti nepavyks - vaikai irgi mąsto ir jaučia... Lengva "kurti pasakas", kai kito tėvo neprileidi, arba dėl vienokių ar kitokių priežasčių (manau dažniausiai dėl PAS) tėvas nesusitikėnėja su vaiku...
