Iš paskutinės diskusijos turiu keletą pastebėjimų:
1. Lietuvoje yra susiklostę tarsi "tradicija", kuri pagal šeimos modelio pavyzdį perduodama karta iš kartos, kad vaikais daugiau rūpinasi mama, o tėtis mažiau praleidžia laiko su vaikais ir neša į namus pinigus. Tik paskutiniu metu būklė kiek keičiasi. Tad daugelis tėvų elgiasi pasąmoningai pagal savo šeimos modelį. Net ir iš šios diskusijos supratau, kad yra didesnis pasąmoninis polinkis moterims "vadovauti" vaikų auklėjime ir tai visai natūralu, nes vyrai pasąmonėje tikisi to vadovavymo ir pamokymo, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip palaikyti ryšį. Tad visai logiška, kad jei to paskatinimo nebus, vyras mažiau vaiku rūpinsis, nes jis dar gyvendamas šeimoje buvo mokomas kaip elgtis, bendrauti... Tad Lietuvoje labai paplitęs matriarchatinis vaikų auklėjimo modelis šeimoje, kuriuo vadovaujasi ir užaugę vaikai...
2. Labai daug tikimąsi iš abiejų tėvų sąmoningumo ir susitarimo galimybių, bet niekas nepagalvoja, apie tėvų pažeistumą skyrybų metu, kuris ir sąlygoją "destrukcinį" sau ir vaikui elgesį - ta prasme dėl skyrybų, santykių nutrūkimo vienas iš tėvų, arba dar dažniau abu racionaliai nemąsto apie savo o svarbiausia vaiko gerovę, bet bando patys susigyventi su netektimi, užgydyti savo žaizdas, dažnai pasirinkdami ydingą susidyvenimo su netektimi kelią (jau aprašiau anksčiau). O kadangi su netektimi nesusigyvenama, bet bandama pabėgti, bendravimas su buvusiu sutuoktiniu, o dažnai ir vaiku yra skausmingas, tad jo pasąmoningai ar sąmoningai vengiama.
3. Manau didelė klaida elgtis taip kaip sako salve 123. Jei nieko nedarysi, tikimybė kad sutuoktinis daugiau domėsis vaiku yra minimali, o jau ne kartą išdiskutavome, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Tad bent vieno iš sutuoktinių pastangos gali sušvelninti netekties pasekmes, gali paskatinti susigyventi su netekties faktu ir išlaikyti bendravimo galimybę. Labai žaviuosi Ponike elgesiu, kuri, būdama antrąja žmona, bando padėti savo sutuoktiniui susigyventi su netektimi išsiskyrus su pirmąja žmona ir vėl užmegzti santykius su savo vaiku...
4. Kaltų ieškojimas nepadeda išspręsti problemos, reikia ne kaltinti vienam kitą arba save, bet mokintis gyventi atskirai, pagalvojant apie vaikus ir apie save.
5. Naivu tikėtis, kad daug kas aukosis vien dėl vaikų kaip siūlo Paragintoji, tad svarbu spręsti ne tik vaiko gerovę, bet ir tarpusavio konfrontacijos, bei bendravimo po skirybos klausimus...

Gal ką supratot iš mano sapalionių...
Papildyta:
QUOTE(salve123 @ 2008 10 24, 15:09)
Iš vaiko pusės gali pasakyti tik kiekvienas konkretus vaikas esantis atitinkamoje situacijoje. O mamų tokios padėties matymas yra absoliučiai nereikšmingas. Jei vaikas pasakys, kad jis nenori tėčio matyti visai, tuomet geriau nelankantis tėtis, o jei vaikas teigs, kad jam reikia tėčio, vadinasi geriau lankantis tėtis.
Matote, bet kokiu atveju, jei kalbėti apie vaiko interesus, mūsų suaugusių matymai netenka prasmės, o iš to, kad klausimą adresavote ir mamoms, spėju, kad visą situaciją matote per savo asmeninius poreikius, o ne per tai ko reikia ir nori pats vaikas.
Neteisingas požiūris, nes vaikas gali nenorėti matyti vieno iš tėvų vien dėl to, kad to nenori kitas iš tėvų, nes vaiką labai lengva nuteikti, emociškai valdyti, jie naiviai tiki viskuo ką pasako mylimas tėvelis ar mamytė. Būtent dėl to ir sakom, kad vaikas yra toks, kokiu mes jį auklėjam...