Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

MAtyt mano tevo ir motinos svarba vaikams yra pervertintas. Jei tevas nenori vaiko matyt vadinas ir nereikia. Daug naslaiciu uzauga be tevu.

Bet niekada nepateisinsiu motinu kurios slepia, smeizia tevus kitu ir vaiku akyse. Visaip bando zeminti. Jos debiles o ne motinas.

del tevu teisiu galiu pasakyt irgi. Nuvaziavo vyras paimt pazymos apie vaiko gyvenamos vieta. Darbuotoja sako : - o cia tik mama gali paimt su tavim vaikas negyvena. Vyras sako bet man neaprybotos tevystes teises. As toks pat pilnavertis tevas kaip motina. Sako parodyk nutarima kad tevas negali paimt pazymos.
Darbuotoja nutiko ir pazyma isdave. Gerai kad taip, kitas ir butu isejes be pazymos.

Gerai nors tiek, kad pripažėsti savas klaidas. Sveikintina
Kokios motinos bebūtų debilės, vaikams ji yra pati pačiausia.
Neįsivaizduoju, kaip gali darbuotoja išduoti pažymą apie vaiko gyvenamąją vietą su motina. Nebent jam pačiam kad vaikas negyvena su juo, tai sutinku.


Labai pasiilgau senojo tavo avataro
Tai kerštas tau, o ne meilė sūnui. Nemanyk, kad viena tokia esi, kuri išgirdai tokius žodžius.


Tai negi važinėsi po Vokietiją su ja. Jos reikalai, ji ir tvarkosi. Tik vat mastau, kuris vaikui daugiau žalos padarė tėvas ar motina? Galit su manim nesutikti, bet mergaitei daug daugiau žalos padarė tėvas nei motina. Bandau įsivaizduot, kad dabar pati geriausė mano draugė čiuptų mane ir išvežtų į Afriką...

todel, kad obuolys nuo obels netoli nusiridena...

Nesupratau : obuoliai-debilai???

Manau, turėjo minty obelis , obuoliai - pasekmė.

Aš nekalbu apie savo arba jūsų šeimą, kur aš arba jūsų vyras vaikais rūpinamės nuo pradžių, pilnavertiškai ir formuojame ryšį su vaiku. Manau, kad nei jūs, nei mano žmona neuždraustų vėliau matytis su vaiku, o be to mes ir to neprileistume. Tokiose šeimose kaip mūsų ryšiai yra stiprūs ir skyrybų tikimybė žymiai mažesnė, o po skirybų tikrai nespjautume į vaikus, bet siektume dalyvauti jų auklėjime ir ugdyme. Aš kalbu apie nestabilias šeimas, kurios išyra, kur ryšiai nestabilūs dėl nevienodo atsidavimo šeimai... Jei žmogus yra emociškai ir psichiškai tvirtas, "egizmas neperžengia normos ribų", jis saugo iš paskutiniųjų šeimą (jei ją vertina), o iširus šeimai susigyvena su netektimi ir pilnavertiškai dalyvauja toliau savo vaikų ugdyme... Bet "nestabilųs" žmonės dėl šeimos netekties pasuka patologiniu netekties išgyvenimo keliu susirkdami depresija, bijodami bendravimo dėl naujai išgyvenamo skausmo, sumenkindami savo vertę (aš nesugebėsiu - tik mama gali masitūpinti tinkamai vaiku...; aš tik trukdysiu...; aš kaltas, tad neturiu teisės...), o antroji pusė tai tik pakursto, teikdama: - tu kaltas, tu nesugebėtum, tu toks ir anoks... Tad tokios problemos tik ir būna pažeistose šeimose. Tad skiriantis negalima dar labiau mažinti tuo metu ypač sumažėjusios savivertės, savo ego kelti aukščiau vaiko interesų. Tokiose šeimose vėliau ir užauga, tokie nestabilios, labilesnės savivertės, jautresni vaikai, kurie taip pat neišsaugo savo šeimos ar nutraukia bendravimus su savo vaikais. Tad polinkis skyryboms nėra paveldimas - tai dažniausiai šeimos sudėties, ryšių, bei požiūrių atspindys... Vaikai dėl iširusios šeimos ar vieno iš tėvų "nenoro" bendrauti kaltina save - "aš buvau blogas..." dėl to tėtis nenori su manim bendrauti ir pan...
O dėl to, kad skatini tėvą, dažniau dalyvauti vaiko auklėjime, labai teigiama, bet toli gražu ne visose šeimose taip. Gali paskaityti temą - apie darbų pasikirtsymą, kur moterys skundžiasi, kad vyrai mano, jok vaikų auginimas ir buities darbai - žmonos reikalas, o vyras turi uždirbti pinigus... Iš kur čia bus ryšys su vaikais? Jei aplamai su vaikais nebendraujama? Apie tokias šeimas aš nakalbu... Nes čia faktas, kad vyrui po skyrybų ryšio su vaikais nesukursi, jei jo visai nebuvo... Bet dažniausiai viskas pradeda byrėti prieš skirybas... Pvz. Ponike vyras prieš skirybas, pradėjo gerti, negrįžti namo... (depresijos požymis, bandymas pabėgti nuo problemų namuose), bet tai nereiškia, kad vaikai jam nesvarbūs!
Aš suprantu Jus, sunku suprasti, kad ne visi žmonės yra emociškai stabilūs, tvirti ir moka susigyventi su netektimi, bet jei tokius žmones "nurašysit", kaip bandote Jūs daryti, tai greitu laiku, "bus nurašyta" labai didelė žmonių. Paskutiniu metu labai nemažas kiekis jaučiasi nelaimingais, daug dažniau vartojami antidepresantai, trankviliantai, daugėja skirybų, savižudybių... Nes būtent tam didelės įtakos turi nestabilios šeimos... Taigi uždaras ratas : nestabilios šeimos ir ryšiai - pažeistas vaikas - pažeisto vaiko nestabili šeima ir ryšiai... Būtent į tai ir bandyta atkreipti dėmesį straipsnyje, kad dėl problemų šeimose, skirybų, ir vieno iš tėvų atitolinimo auginant vaikus vis daugėja šeimos kurioje augome modeliavimas savo šeimose, šeimos vis nestabilesnės, nes vaikai egoistiškesni, sunkiau prisitaikantys, mažos savivertės dėl panašių problemų jų šeimoje...
Ponike, nemanau, kad keldama vyro savivertę ir bandydama padėti vyrui susigyventi su buvusios šeimos netektimi, bei ugdydama meilę savo vaikui, kišiesi į ne savo šeimos reikalus. Kaip tik bėgdami nuo šios vyro buvusio gyvenimo "juodosios dėmės" prislopinsit problemą, kuri vėliau gali atsisukti bumerangu... Manau, kad šeimoje turi vyrauti meilė, santarvė ir būti svarbūs abiejų žmonių jausmai ir poreikiai... Nežinau, kaip Tavo vyrui, bet aš negalėčiau taip paprastai išbraukti iš savo atminties ir širdies savo vaiko... Jei taip atrodytų - tai tik apgaulė ir saviapgaulė, kuri kankins ilgai, o vėliau gali dar giliau smogti į paširdžius... O dėl vadovavimo, aš irgi manau, kad tiesiogiai vadovauti ir įsakinėti niekad negalima - visuomet reikia ieškoti kompromisų ir stengtis kiek įmanoma vienodenesnėmis teisėmis ir pareigomis vadovautis šeimos gyvenime...
Bekase, niekas čia nieko nekaltina, tad visur dažniausiai kalti abu, arba tiksliau nekaltas nei vienas, nes niekada visko negali įvertinti kaip bus iš anksto (jei žinotum pagalvę pasidėtum), o kaltindami niekada neišspręsime problemų - reikia visuomet ieškoti kompromisų ir sprendimo kelių, o ne ieškoti kaltų... Užsienyje, kai kuriose šalyse, jau ne teismai skiria, bet mediatoriai (tam tikri taikytojai, kurie bando sutaikyti besiskiriančius ir išspręsti problemas, kaip pasidalinti turtą ir išspręsti vaikų priežiūros klausimus bendru susitarimu...
http://kauno.diena.l...a-vaikai-164262

is esmes as kalbejau butent apie tai, kai tu atsakei Salvei. Jeigu tarp tevo ir vaiku buvo geri santykiai iki skyrybu ir jisai aktyviai dalyvavo vaiku auginime ir ugdyme, tai yra didele tikimybe, kad po skyrybu tai nepasikeis. Bet tokia dalis vyru tikrai nera didele ir ju "kalte", kad po skyrybu pameta bendravima su vaiku ir yra tokia, kad to bendravimo ir pastangu dalyvauti vaiko gyvenime nelabai buvo ir iki skyrybu. Todel vienas is keliu spresti problemas aprasomas straipsnyje ir yra tas, kad vyrai turi dalyvauti savo vaiko auginime ir ugdyme nuo pat vaiko atsiradimo. O ne as uzdirbu pinigus, o bobos pareiga pasirupinti vaikais.

Aš puikiai suprantu apie ką jūs kalbate. Mano nuomonė yra vienareikšmiška. Kol mes toleruosime jūsų paminėtą nesveiką egoizmą, kol vyrai/moterys turės nors menkiausią galimybę permesti savo atsakomybę ant kito sutuoktinio, tol mes ir turėsime nestabilius ir konfliktuojančius tėvus. Tol kol mes teisinsim vyrus (apie moteris nekalbu, jos didžiąja dalimi pajėgios sukramtyti savo skausmus ir netektis) jų nebendravimą su vaikais, tol mes ir turėsim patvoriuose tyliai raudančius tėtukus, nes jie yra linkę pasirinkti lengvesnę išeitį. Sutikit, kad reta mama raudos tvorą apsikabinusi, nors ji taip pat po skyrybų yra labai pažeidžiama. Moteris net neusismąstydama atvers darželio vartelius ir tekina nulėks myluoti vaiką. O juk būtų paprasčiau sau pasakyti, kad ai nu ką čia padarysi, tėtis pats sugebės vaiku pasirūpinti ir pamindžikavus prie tvorelės nueiti pas draugę išsiraudoti. Nepateisinu tokio bevališkumo, nes jis tiesiogiai liečia tokio tėvelio ir jo vaiko santykį. O kalbant apie Ponikės situaciją, tai čia vėlgi akivaizdus apsižliumbusio tėvelio pavyzdis. Ir galiausiai kalbama ne apie vaiko praradimus, o tėvelio nabagėlio. Sakiau ir sakysiu, jei gali moterys dėl vaikų ištverti netektis, išgyvena vyrų paliktos su keliais vaikais, tai lygiaverčiai ir vyrai (žinoma jei jų meilė vaikams tikra, o ne deklaratyvi) yra pajėgūs ištverti visus emocinius nepatogumus ir skirti dalį savęs vaikui. Taip, kad jūsų minimos priežastys nė per nago juodimą nepateisiną vyrų nelankačių savo vaikų. Ir jei mano vyras nuspręstų nebendrauti su dukra, net nebandyčiau jo tempti prie dukros. Nes jei man vis tik nepavyktų tokio tėvelio pritempti prie dukros, tai rezultate dukra kentėtų dvigubai, todėl, kad aš tokiu savo elgesiu suteikčiau nepagrįstų vilčių savo vaikui. Ir jūsų minėti vaiko interesai nuo tokios pagalbos būtų keleriopai pažeisti. Melas ir saviapgaulė turi liūdnesnes pasekmes, nei paprasta tiesa. Reikia mokėti žiūrėti realybei tiesiai į akis, neprisigalvojant nepagrįstų lūkesčių.

Mindudo, jei vyrai į santykį su vaiku žiūrėtų be jokių galimybių pabėgti nuo vaiko, tai ir depresijų ir nusigėrimų ir galiausiai absoliutaus nebendravimo su vaiku būtų gerokai mažiau. Aš nežinau kokia nelaimė galėtų man taip susukti smegenis, kad aš pamirščiau, kad turiu dukrą. O vat vyrams pakanka skyrybų priežasties ir jie jau patampa bejėgiais ir kone nepakaltinamais. Na, jūsų požiūris aiškiai parodo moterų nepasitikėjimo vyrais, kaip tėvais, priežastis.

maciau si skraipsni kauno dienoje. Po jo parasyta kad renkamos lesos I.Rinau tolesniems teismo procesams.

Zinot as gyvenu ir mokaus. I sia tema atejau su viena nuomone o dabar dar galvoju, gal visi vaikai turi but atomatiskai atiduodami motinoms. Moteris per gyvenima gali pagimdyt ne daug vaiku o vyrai "padaryt" prie kiekvieno kampo.

Bet isliko tai kad mama negali drausti ir varzyti tevo teisiu vaiku atzvilgiu. Tevas jei nori lanko vaika kaip jam norisi, jei nenori tai ale gamta nestebuklinga. Jauciu nera pavydziu kad tevas lankytu savo palikuonis. Bet zinai mes zmones "homo sapians" tai truputi skiriames nuo gamtos.

Mda... bet kokiu aveju vyrai lieka be vaikų, nes tas "kiekvienas kampas" yra moteris, kuri pasiims vaiką...

P.S. jei atvirai tai nesupratau, ką norėjote pasakyti

Juk nebutina skirtis ne visos santuokos pasibagia skyrybomis. Tad vaika koki visvien vyras tures.


Siaip gyvenime yra daug atveju. As pati net pati nezinau ar verta moteriai ir vyrui taikyti lygias teises i vaika.

prisiminiau kai studijavau destytoja pasakojo kad yra moteru kategorija kurios vyru pasinaudoja kaip donoru. Tik vienais atvejais santuoka ivyksta bet po to gimus vaikui buna skyrybos, o kitu atveju santuoka neivyksta.


Dar cia vyrams noriu palinketi, kad ziuretumet kuria galva mastot. Zinau isimylet aklai lengva bet bandykit viska paziureti is sono.

Atsiminkit moteris renkasi jus, o ne jus jas. Jus tik pasiulot savo kandidatura i vyrus, jos pasako arba taip arba nea.

Bet kokiu atveju vaikai ateina i pasauli. Jei juos paleidot rupinkites, kovokit uz save. Vaikai nekalti kad yra kvailu mamu kurios vaikus laiko savo nuosavybe, o vyrai jauciasi kaip mokedami bauda uz ne vietoj pastatyta automobili.

Noreciau kad irodzius kad motina draudzia susitikt su vaikais iskart butu skiriama bauda arba nezinau mazinami alimentai. Jei pats vyras nenori susitikt tai kitas reikalas.

Skyrybos dazniausiai ivyksta del abieju kaltes. Jeigu tai nera is anksto apgalvotas planas kai pagimdyti vaika ir gyventi vienai. Juk taip gera ar ne. Nesantuokoj bunant nereik galvot apie vyro drabudzius, skrandi ir t.t. Nereik klausytis kaip nakti knarkia ar kisa ranku.

As myliu vaikus, vyrus ir zinoma save. Tad sis tryju derinys yra igyvendintas tik seimoje. Seima man brangiausias turtas. Konfliktai mane sekina, nes energija nueina ne ten kur ji reikalinga.

O tėvas turėtų laikytis bent minimalios tvarkos vaiko lankyme? Pranešti apie planuojamą apsilankymą ir ištesėti duotą žodį? Ne mamai... vaikui..?



Ar turėtų būti skiriama bauda vyrui, kuris nenori susitikti su savo vaikais? Didinami alimentai? Skiriamos papildomos išmokos už kiekvieną praleistą pasimatymą ar už nesimatymo periodą?