QUOTE(salve123 @ 2008 10 27, 18:22)
Aš puikiai suprantu apie ką jūs kalbate. Mano nuomonė yra vienareikšmiška. Kol mes toleruosime jūsų paminėtą nesveiką egoizmą, kol vyrai/moterys turės nors menkiausią galimybę permesti savo atsakomybę ant kito sutuoktinio, tol mes ir turėsime nestabilius ir konfliktuojančius tėvus. Tol kol mes teisinsim vyrus (apie moteris nekalbu, jos didžiąja dalimi pajėgios sukramtyti savo skausmus ir netektis) jų nebendravimą su vaikais, tol mes ir turėsim patvoriuose tyliai raudančius tėtukus, nes jie yra linkę pasirinkti lengvesnę išeitį. Sutikit, kad reta mama raudos tvorą apsikabinusi, nors ji taip pat po skyrybų yra labai pažeidžiama. Moteris net neusismąstydama atvers darželio vartelius ir tekina nulėks myluoti vaiką. O juk būtų paprasčiau sau pasakyti, kad ai nu ką čia padarysi, tėtis pats sugebės vaiku pasirūpinti ir pamindžikavus prie tvorelės nueiti pas draugę išsiraudoti. Nepateisinu tokio bevališkumo, nes jis tiesiogiai liečia tokio tėvelio ir jo vaiko santykį. O kalbant apie Ponikės situaciją, tai čia vėlgi akivaizdus apsižliumbusio tėvelio pavyzdis. Ir galiausiai kalbama ne apie vaiko praradimus, o tėvelio nabagėlio. Sakiau ir sakysiu, jei gali moterys dėl vaikų ištverti netektis, išgyvena vyrų paliktos su keliais vaikais, tai lygiaverčiai ir vyrai (žinoma jei jų meilė vaikams tikra, o ne deklaratyvi) yra pajėgūs ištverti visus emocinius nepatogumus ir skirti dalį savęs vaikui. Taip, kad jūsų minimos priežastys nė per nago juodimą nepateisiną vyrų nelankačių savo vaikų. Ir jei mano vyras nuspręstų nebendrauti su dukra, net nebandyčiau jo tempti prie dukros. Nes jei man vis tik nepavyktų tokio tėvelio pritempti prie dukros, tai rezultate dukra kentėtų dvigubai, todėl, kad aš tokiu savo elgesiu suteikčiau nepagrįstų vilčių savo vaikui. Ir jūsų minėti vaiko interesai nuo tokios pagalbos būtų keleriopai pažeisti. Melas ir saviapgaulė turi liūdnesnes pasekmes, nei paprasta tiesa. Reikia mokėti žiūrėti realybei tiesiai į akis, neprisigalvojant nepagrįstų lūkesčių.
Mindudo, jei vyrai į santykį su vaiku žiūrėtų be jokių galimybių pabėgti nuo vaiko, tai ir depresijų ir nusigėrimų ir galiausiai absoliutaus nebendravimo su vaiku būtų gerokai mažiau. Aš nežinau kokia nelaimė galėtų man taip susukti smegenis, kad aš pamirščiau, kad turiu dukrą. O vat vyrams pakanka skyrybų priežasties ir jie jau patampa bejėgiais ir kone nepakaltinamais. Na, jūsų požiūris aiškiai parodo moterų nepasitikėjimo vyrais, kaip tėvais, priežastis.
Mindudo, jei vyrai į santykį su vaiku žiūrėtų be jokių galimybių pabėgti nuo vaiko, tai ir depresijų ir nusigėrimų ir galiausiai absoliutaus nebendravimo su vaiku būtų gerokai mažiau. Aš nežinau kokia nelaimė galėtų man taip susukti smegenis, kad aš pamirščiau, kad turiu dukrą. O vat vyrams pakanka skyrybų priežasties ir jie jau patampa bejėgiais ir kone nepakaltinamais. Na, jūsų požiūris aiškiai parodo moterų nepasitikėjimo vyrais, kaip tėvais, priežastis.
Pavydžiu jums, kad jus supa labai emociškai tvirti žmonės. Matai, aš kasdien susiduriu su žmonių problemomis, tai pastebiu, kad emociškai stiprių žmonių vis mažėja (ir vyrų ir moterų) .
O dėl mamos nepažeistumo jūs neteisi - mamos vaikus pradeda naudoti kaip ginklą skiryboms, kaip priemonę lengviau išgyventi MAS, kaip kerštą vyrui, neleisdama su juo matytis, nuteikinėdama vaikus prieš tėvą (tai skaitėte pradiniame šios temos straipsnyje). Jei jūs vaizdžiai pavaizdavote vyrą apsikabinantį tvorą (nes įprasta, kad vaikas atitenka mamai, nes žmona prie vaiko skyrybų metu nenori tėvo prileisti...), tai mama apsikabina savo vaiką (-us) ir nusavina juos nuo tėvo... Ir Ji turi pranašumą, nes yra artimi (-as), brangūs (-us)žmonės (-us) - vaikai (-as) (o ne tvora), kurie (-is) netektį padeda lengviau išgyventi...
Be to, yra žmogiškumo faktorius - aš skyrybų metu ko gero pirmiausiai galvočiau apie vaikų interesus, bet neužmirščiau ir savo sutuoktinės, su kuria išgyvenau tam tikrą gyvenimo tarpsnį, tad būtų per žiauru iš mylinčios mamos atimti vaikus, nors ir susiklostė tokios aplinkybės, jog reikia skirtis... O mamos iš tiesų daug dažniau kerštauja neleisdamos tėčiui matytis su vaiku (Ponikes pavizdys), slėpdamosi, juodindamos... Neatimti vaikų iš mamos silpnumo požymis?..
Aš manau tai kaip tik stiprybė - atsižadėti savo poreikių dėl vaiko interesų, tik deja dažniausiai nepamąstoma, kad yra tapinė galimybė - vaikus auginti kartu... Kuri prarandama ne dėl nemeilės vaikams, bet tarpusavio konfrotacijos... Ir aplamai iš kur tokia statistika, kad daug tėvų savo noru atsisako auginti savo vaikus? Ar buvo išanalizuotos visos galimos kitos priežastys? (motina neleidžia, juodina tėvą vaikui, persikelia toli gyventi... ) O dėl tolerancijos, sutinku
- reikia, kad visuomenė netoleruotų egoizmo, smurto šeimoje, skirybų, to, kad vaiką augina tik vienas iš tėvų. Tuomet gal padėtis pasikeistų, o tai dabar kas darosi - tuokiasi tik po kelių mėn. pažinties (ai, jei nepavyks, išsiskirsim), skiriasi pusė susituokusių, toleruojamas smurtas, egoizmas, tai kad vaiką augina tik vienas iš tėvų (ypatingai mama) tai yra sveikintina ir įprasta... Jei tai būtų neįprasta ir netoleruojama ir būtų smerkiami abu asmenys dėl to, o ne vienas (dažniausiai tik tėvas), manau situacija pasikeistų... O jūs manau taip pat smerkiate ir sergančius priklausomybe nuo alkoholio, narkotikų ir greičiausiai nematote jokių išeičių ir galimybių... O aš matau atsitiesiančius anksčiau palūžusius žmones, iš naujo kuriančius savo gyvenimą. Na kad ir Ponikes dabartinis vyras, pirmosios žmonos buvo nurašytas, kaip šiūkšlė, o dabar mylimas ir mylintis tėtis... Tad nurašyti galima greitai, bet pabandyti suprasti ir pažinti ir paduoti ranką yra sunku...
Kažkada ir aš buvau nepasitikintis savimi, neturintis jokios savivertės paauglys (manau, kad turėjo įtakos mūsų šeimos modelis, kur mama vadovavo šeimai), prie merginos bijojau net prieiti, bet valios pastangomis, pasiekiau to, kad jaučiuosi išskirtiniu ir tvirtu... Man pasisekė, kad savo kelyje sutikau žmonių, kurių požiūris į mane sutvirtino ir mano savivertę... Todėl aš suprantu žmones, kuriems reikia pagalbos, kurie yra "nurašomi visuomenės", ne kartą teko tokiems padėti ir atsitiesti, galvą ištraukti iš kilpos... Malonu dabar juos matyti laimingus... Tačiau pavieniai žmonės negali pakeisti pasaulio, turėtų keistis požiūris, tolerancija, atsirasti galimybė atleisti... O smerkdami ir kaltindami tik griausime, bet nepadidinsim galimybės susitaikyti, gyventi kartu... Dėl to ir yra šeimos, kad konfrontacija tampa didesne nei galimybė taikytis ir gyventi kartu, arba atsiranda daug patrauklesnė ikišiolinio gyvenimo alternatyva...
Papildyta:
QUOTE(Hmmm... @ 2008 10 28, 11:39)
O tėvas turėtų laikytis bent minimalios tvarkos vaiko lankyme? Pranešti apie planuojamą apsilankymą ir ištesėti duotą žodį? Ne mamai... vaikui..?Ar turėtų būti skiriama bauda vyrui, kuris nenori susitikti su savo vaikais? Didinami alimentai? Skiriamos papildomos išmokos už kiekvieną praleistą pasimatymą ar už nesimatymo periodą?
geros idėjos! dar turėtų būti atsižvelgiama ir į bendravimo su vaiku kokybę... 
Papildyta:
QUOTE(salve123 @ 2008 10 27, 18:22)
Sakiau ir sakysiu, jei gali moterys dėl vaikų ištverti netektis, išgyvena vyrų paliktos su keliais vaikais, tai lygiaverčiai ir vyrai (žinoma jei jų meilė vaikams tikra, o ne deklaratyvi) yra pajėgūs ištverti visus emocinius nepatogumus ir skirti dalį savęs vaikui. Taip, kad jūsų minimos priežastys nė per nago juodimą nepateisiną vyrų nelankačių savo vaikų.
O dabar įsivaizduokite kitą situaciją - vaikai lieka su tėvu ir Jum reikia susitaikyti su situacija, jog vaikai gyvena atskirai nuo jūsų ir jūs turite tenkintis tik pasimatymais su vaiku, o dar vyras jus juodintų, nuolat apkalbinėtų, leistų susitikti tik jam patogiu laiku ir vietoje? Būtų lengva susitaikyti?
