Vienišas tėvas (arba kas būna po skyrybų)

Svarbūs tik klausimai, atsakymai - nuobodūs
......
Įdomu, kodėl viltis yra durnių motina... Kas gi tuomet durnių tėvas? Ar durniai tik motinas turi? Ar tie, kurie turi tik motinas yra durniai? Taip... politkorektiškumo man šiąnakt ryškiai trūksta...

Gera rast atsakymą šiai akimirkai. Prisijaukini tą atsakymą kaip naminį žvėrelį ir sušyli. Nusijuoki klausimui į veidą... O rytą jis nusijuokia tau.

Vidinėmis tėvo paieškomis užsiimu "vsiu svoju soznatelnuju žizn" .

Apie tai ir kalbu... Jei vis dar būtų tėvų - ar būtų tuomet durnių?...
Bliamba, ale juk net man turėtų būti aišku, kad būtų O gal ne?...

Jei vis dar būtų tėvų... Motinų... Stiprybė mane apleidžia šiose mintyse.
Durnių būtų visuomet. Tebūnie durniai! Protingais save laikančių pilna aplink.

Ar yra reikalingi durniai? (Aš nieko nenoriu įžeisti, jokių socialinių motyvų mano rašyme nėra).

Galima paklausiu?

1. O gal jie laimingi? Tik Jums nelaimingi atrodo? Ar yra laimės apibrėžimas? Formulė? Gal tik aš čia nežinau Ir dar - kam nelaimingam žmogui tapti protingesniu? Kad palaimingėtų ir po to vėl sukvailėtų?

2. Kas privers? Jūs? Jei žmonės patys nenori (na Jūs taip sakėt, kad visuomenė nenori), tai kas privers?

3. Ir vėlgi - kas turi norėti ją spręsti? Aš, kaip "tūpaja i ščastliva po svojemu" nemanau, kad kažkokio vyro nesugėbėjimas dalyvauti savo vaiko gyvenime po skyrybų būtų mano problema (jei tai būtų tik mano "vienos šeimos istorija", tuomet galbūt taip, tačiau globaliai... ar man to reikia?) , o gal turėčiau taip manyti? Kaip jau sakiau, pinigais vyrai pasirūpina kai tik prireikia, tik vat vaikais kažkodėl nesugeba... Silpni? Kas dėl to kaltas? Visuomenė?

P.S.: pamiršau pridurti - vakarykščiai tolimesni filosofavimai man per aukštai, kad pasiekčiau, ypač gan ankstų trečiadienio rytą Nors ir vakare tikriausiai nelabai kas gautųsi ... Medini, ar dėl to aš turiu būti nelaiminga?

Labai teisingai. Vyrai turi veikti. Ir tėvui mylinčiam savo vaikus nereikia svarstyti, kaip jam elgtis. T. y. dalyvauti vaiko gyvenime ar ne. Toks tėvas tiesiog dalyvauja, kaip jūs ir sakėte, visomis įmanomomis priemonėmis. O kita vyrų dalis, kuri pamiršta po skyrybų vaikus (mano kvaila galva nelabai suvokia kokiu būdu jiems tai pavyksta) ir arba lanko juos minimaliai arba visai nelanko, tai joks užnugaris nepadės jų minties privesti prie to, kad jie turi mylėti vaikus. Yra sakoma, kad širdžiai neįsakysi, ir aš kalbėdama apie savo santykį su vaiku, absoliučiai sutinku su tokiu pasakymu. Aš myliu savo vaiką ir nei kas mane privers ar paprotins jį mylėti ar ne. Taip pat ir jokia moteris ar juolab organizacija nepajėgi to įtakoti, vyro atžvilgiu. Tai natūralus būvis. Jis arba yra, arba jo nėra.
Kito paaiškinimo, kodėl yra nemaža dalis vyrų savo noru nedalyvaujančių vaikų gyvenime, aš kol kas nesumąstau.

Aha. Visuomenė kalta, aplinka kalta, galiausiai iš čia rašusių ir vyrų pasisakymų, pasirodo kaltos moterys nes neišmoko vyrų būti tėčiais, neišmoko jausti savų vaikų, suprasti jų poreikių, netempia už ausų tėčio pas vaiką ir pan. Absurdas kažkoks. Jei taip manyti, tuomet tai reiškia, kad vyrams patiems reikalinga nuolatinė motiniška globa ir jie nėra visaverčiai ir gebantys savarankiškai mąstyti suaugusieji. Nu gi jei vyrai tikrai taip galvoja, tai aš suprantu apie ką kalba moterys, sakydamos, kad jie nemoka būti tėčiais ir nepasitiki jais.

Jep Dėl visko kaltos moterys Tėvai nebegali būti tėvais, nes moterys jiems neleidžia Vargšiukai...

Aš jau minėjau, kad labai netoli turiu akivaizdų pavyzdį, kad kai tėvas tikrai tikrai nori, jis randa būdų ir galimybių, kaip išlikti vaiko gyvenime ir po skyrybų. Kai nėra noro, belieka tik "atmazkės".

Žinau ir aš pavyzdžių, kuomet vyrai po skyrybų ir toliau pilnavertiškai bendrauja su vaikas. Pažįstu tėtį, kuris nuo vaikų gyvena už kelių šimtų kilometrų, bet tai jam ne kliūtis rūpintis jais. Pas vaikus jis vyksta į savaitę po kartą ir prie to dar atsiveža juos kone kiekvienam savaitgaliui. Ir jis puikiai žino ko tiems vaikams reikia, lekia pas juos, kuomet jie apserga ir pan. Bet žinau ir vieną tėtį, kuris turi visas galimybes bendrauti su sūnumi, bet to nedaro ir neketina daryti. Rėkia visu balsu, kad didžiausia kliūtis jam būti tėčiu yra jo nenoras matyti buvusios žmonos. Jis pyksta ant jos ir tai jam yra pagrindas palikti sūnų. Jam gi matote jo paties nepatogumai yra n kartų reikšmingesni, nei kažkos tai ten vaikas. Gal aš ko tai ir nesuprantu, bet kad ir kaip nekęsčiau vyro, tai mano meilės vaikui niekaip nesumažintų. Nu nesuprantu aš tokių marazmų, o ir nenoriu suprasti, nes dar netyčia susipratusi imsiu teisinti moteris ir vyrus, kurie palieka savo vaikus globos namuose ir pan. O šito aš nenoriu teisinti. Nu niekaip.

Nieks nesiūlo teisinti, nes tai nepateisinama, bet suprasti galima. Pvz. jei tėvai serga priklausomybe nuo alkoholio - tai priežastis yra liga. Sutinku, tai lėtinė liga, kurią galima valdyti, bet tai klastinga liga, reikalaujanti labai didelių valios pastangų. O valios dažniausiai ir pritrūksta. Tas pats ir jūsų paminėtu atveju, pats skirybų ir išsiskyrimo atvejis yra toks žeidžiantis, kad tėtis negali bendrauti su vaiku, nors iš tiesų jį myli... Aš suprantu, kad jums sunku suvokti šiuos "marazmus", nes jūs stipri ir su netektimi susigyventumėte gan nesunkiai, tačiau kiek daug aš sutinku žmonių, kurie dėl artimojo mirties kaltina save, medikus, dievą ar net visą pasaulį, kurie negali normaliai dirbti, valgyti, tinkamai rūpintis likusiais artimaisiais ir t.t.
O dėl to, kad aš kaltimu moteris jog po skirybų tėvas nenori susitikėnėti su vaiku, Jūs neteisi!!! Raskit, kur aš taip parašiau. Aš sakiau, kad bandydama ieškoti bendravimo galimybių su buvusiu sutuoktiniu, gali išsaugoti ir vyro bendravimo galimybę... Kaip matau Jūs šioje diskusijoje neieškote jokių problemos sprendimo galimybių, bet sakote, kad taip yra ir taip turi būti...
O dėl sprendimo galimybių nebuvimo aš visiškai nesutinku, aš aiškiai išdėsčiau pasiūlymus:
1. Privaloma psichologinė pagalba skirybų metu.
2. Pritariu Hmmmm..., kuri siūlo teisinį informuotumą ir pagalbą kai yra trukdžių bendrauti su vaiku...
3. Moderatoriai, o ne teismai skyrybų metu.
4. Savivertės ugdymas ne tik vaikam vaikų namuose (akcija per tv), bet ir visuotinai mokyklose...
5. Priemonės alkoholizmui ir kitom priklausomybėm mažinti valstybėje (viena blogiausių padėčių Europoje)
6. Labai patiko pasiūlymas reguliuoti alimentų išmokos dydį priklausomai nuo bendavimo intensyvumo ir kokybės.
Galima dar daug prigalvoti, tad reikia tik kad kas imtūsi to. Paprasčiausiai reikia parašyti gerą projektą, jei bus įrodyta psichologinė ir ekonominė nauda, manau finansavimą būtų nesunku gauti...

Ne, jos kaltos ne dėl to, kad neišmoko, bet dėl to, kad tai toleruoja šeimose... Jei toleruoja, vadinasi jos pateisina ir pritaria tokiam elgesiui - aš nesuvokiu, kaip šeima tokiais pagrindais aplamai gali būti kuriama... Ir visuomenė kalta dėl to paties, kad tai yra toleruojama ir pateisinama, o dažniausiai net ir skatinama (I.Rinau atvejis, kai kovojama, kad vaikas liktų su mama, bet nesiūloma gyventi Vokietijoje ir kartu prižiūtėti dukters)... Bet geriau apie tai nediskutuokime, nes visuomenės požiūrio, o ir šeimos formavimosi principų ir atsakomybės nepakeisime, tačiau galime keisti bent pasekmes - pažeistumo laipsnį, ir sumažinti vaikų auklėjamų tik vieno iš tėvų skaičių... Žr. mano pasiūlymus.
O kad mano vaiko savivertė būtų didesnė, atsakingas aš ir aš stengsiuosi, kad mano dukra būtų atsakinga už savo poelgius ir kad suprastų kad šeimoje yra svarbūs tėtis ir mama, kad kas bebūtų reikia stengtis žmogų pažinti ir suprasti (nemaišyti su pateisinti), bet ne smergti, mokinsiu atleisti, nes tai padeda ne tam žmogui kuriam atleidi, bet sau pačiam...
Suprantu, kad daug ko pakeisti visuomeniniu mąstu negaliu, bet kiek galiu prisidedu ir smagu, kai žmonės, sustiprinus jų savivertę ir padėjus apsispręsti, daro sau neįprastus žygdarbius, susitaiko su netektimi, ieško sprendimų atrodo beviltiškiausioje situacijoje...

Labai dar prie ko, o jei tavo sūnus ar dukra sutiks savo gyvenime antrąją pusę su menka saviverte, ar menka motyvacija dalyvauti vaikų ugdyme, gali būti, kad tuomet atsilieps ne tiesiogiai dabar, bet kitoje kartoje...

Nu klausykit, suprasiu tik tuomet, kodėl yra paliekami vaikai, kuomet gausiu aiškų argumentą, kuris pateisins atitinkamą elgesį. Taigi, supratimas ir pateisinimas yra neatsiejamos sąvokos. Pasikartosiu sakydama, jog aš pateisinsiu vyro/moters nebendravimą su vaiku, kuomet tokios aplinkybės sąlygotos ligos ir pan. Bet niekaip nesutinku, kad skyrybų faktas yra pakankama priežastis užmiršti, kad be visų tau nutikusių blogybių, tu myli vaiką. Nu neįmanoma to paprasčiausiai pamiršti, nebent niekada ir nemylėjai vaiko.

Sakote aš stipri ir man būtų lengva? Nė velnio man nebūtų lengva. Tiesiog mano protas bet kuriuo atveju atmeta mintį, kad gali būti jog liausiuosi mylėjusi savo vaiką...O jei mylėsiu, tai ir gyvensiu šalia jo, su juo ir jokie šalutiniai veiksniai nėra pajėgūs išlupti vaiko iš mano širdies ir gyvenimo...

Ir apie kokius problemos sprendimo būdus kalbame? Aš laikausi minties, kad jei tėvas/mama nemyli vaiko, joks teisės aktas ar organizacija neprivers mylėti.

Kita vertus, jei kalbėti apie tyčinius bendravimo su vaiku trukdžius, tai noriu pažymėti, kad be papildomų Hmmm..pasiūlytų priemonių, mes jau dabar jų turime visą eilę. Bėda ta, kad jomis nesinaudojama. O kodėl? Nes noro nėra, o jei nėra noro, tai nėra ir iniciatyvos pasinaudoti tuo kas yra. Aš neprieštarauju papildomam teisiniam reguliavimui, bet pirmiausia norėtųsi, kad būtų išnaudojamos turimos priemonės.

Ir dar. Aš nenoriu stiprinti suaugusio žmogaus savivertės. Man nerūpi suaugusio žmogaus, kuris sugebėjo pakviesti į pasaulį žmogutį, rimai ir nerimai. Man rūpi to mažo ir bejėgio žmogučio gyvenimas, kuris nepajėgus pats išgyventi, kol mes tėveliai verksime dėl savo emocinio diskomforto...Laiko mes filosofijoms neturime, vadinasi belieka tam, kuris sugebėjo vaikui duoti gyvenimą, ispirti gerai į sėdimą vietą, kad prabustų ir išgirstų vaiko klyksmą...