Virgine, paskaicius tavo posta man noretusi atsakyt i keleta argumentu.
1. Motinyste ir tevyste du neatsiejami dalykai, kuriu vienas be kito nebutu, todel jie vienodai svarbus. Taip, moteriai teko ta GARBE, ne kazkoks kryzius ar pranasumas pries vyra, o butent garbe isnesiot savyje ir isleist i pasauli dar viena zmoguti, taciau tai nedaro vaiko josios nuosavybe ir tai nereiskia, kad vaika ji myli labiau. Kas liecia indeli i vaiko prieziura, auklejima ir t.t., tai moteriai yra nebent pirmenybe (pagal nusistovejusias vertybes), tai daryt, bet tai nereiskia, kad jei moters nebutu, vyras nesugebetu savo atzalos uzaugint.
2. Apie ponu Rinau santykius isvis neverta kalbet, nes realiai mazai mes ka zinom. Jei jau taip nutiko, kad vyras dar jai nesciai bunant susirado meiluze, tai man nesuvokiama, kodel Inga dave savo vaikui Vokietijos pilietybe. Gal del to, jog Vokietijos pasalpos didesnes, nei Lietuvos?
Is kur pas jus zinios apie meiluze, ju santykiu trukme, teisine padeti, finansines bedas nezinau, nes man kazkaip truksta istorijos nusvietimo is vyriskosios puses. Viskas, kuo remiates jus, yra Ingos zodziai, kurie nebutinai visi reiskia tiesa. Net keista, kad drabstomas purvais vyras graziuoju kalba apie buvusai zmona. Kaip keista ir tai, kad pazeminta, terorizuojama moteris po skyrybu su vyru pasilieka jo (niekso!) pavarde.
3. Apie tai, kad mergaitei bus geriau su tevu, nusprende tiek Vokietijos, tiek Lietuvos teismai. Sakot visur teismai tokie neteisingi? O gal visuomene ne visus faktus zino? Juk skyrybu procesai buna uzdari, kiek zinau. O kai moteris, budama vienisa, auginanti du vaikus, kuriu vienas yra neigalus, dar stoja i partija ir ruosiasi Seime dirbt, man kyla klausimas- kas ir kada rupinsis vaikais?
Mano pozicija butu tokia- del viso, kas ivyko kalciausia yra Inga, as suprantu jos, kaip motinos, skausma, taciau man sunku suvokt, kodel issilavinusi protinga moteris, pasirenka vaiko pagrobima, kaip kovos priemone uz ji. Galbut ir Michaeliui reikejo jau nusileist ir nebekovot taip del dukters, nes visgi mergaite su mama pragyveno jau ne vienerius metus, taciau ivyko, kas ivyko, traumos vaikui nebeatitaisysi, todel palinkeciau Ingai maziau kategoriskumo ir daugiau pastangu norint rast kompromisa.