gal tai jau šiame forume ir skelbta, bet...iš puslapio www.netylek.lt
nežinau ar viskas 100% tiesa, bet susimąstyti verta
Inga Rinau
2008 10 10
Mano buvusiam vyrui nepasisekė pasipelnyti iš manęs, todėl dabar jis nori pasipelnyti iš mūsų dukters
Puikiai žinau apie įsišaknijusį stereotipą, kad lietuvės merginos ir moterys teka už turtingų užsieniečių, kad aprūpintų savo ateitį. Taip manantiems ir apie mane, noriu pateikti keletą minčių ir faktų.
Į Vokietiją gyventi važiavau su savo televizoriumi, baldais, buities reikmėmis. Prieš santuoką buvome pažįstami 1,5 metų, todėl puikiai žinojau, kad važiuoju į dviejų kambarių nuomojamą butą, pas vyrą su vidutinėmis pajamomis. Ten važiavau, nes buvau įsimylėjusi. Išvažiavau Klaipėdoje palikusi ne tiks savo nuosavą butą, bet ir darbą draudimo bendrovėje, Klaipėdos Universitete. Nepergyvenau, kad mano vyras nebaigęs aukštojo mokslo, o tik profesinę mokyklą. Tikėjau, jog drauge mums pavyks pradėti laimingą gyvenimo etapą.
Buvusio vyro darbą galima pavadinti kaip vynų pardavimo agento ar kurjerio. Jis išvežiodavo savo klientams alkoholį. Jam sekėsi nekaip. Nemalonu kalbėti, tačiau kaip matyti iš jo dokumentų, pateiktų teismui, 2005-aisiais jo mėnesinės pajamos buvo 850 eurų per mėnesį. Jo gyvenimo tikslo nuosavo namo statybos įgyvendinimui keliasdešimties tūkstančių eurų motinos palikimo neužteko, todėl, kad reikėtų imti kuo mažesnį kreditą, jis nuolat mane spaudė parduoti savo butą bei priekaištavo mano tėvams, kad neremia mūsų materialiai.
Turėjau ketinimų butą parduoti ir prisidėti prie namo statybos, tačiau mane stabdė vyro sąlyga namą statyti jo vardu. Galvojau ryžtis tam, tačiau mūsų vedybinėje sutartyje labai aiškiai parašyta, jog skyrybų atveju kiekvienas pasiima tai, kas yra jo asmeniniu vardu. Buvusio vyro pažadas skyrybų atveju išmokėti man į namą investuotus pinigus žinant jo pajamas buvo daugiau nei nerealus.
Kad ne be pagrindo nuogąstavau, kaip veiks vedybų sutartis, įsitikinau, kai vyras paliko mane ir išėjo gyventi su kita moterimi. Jis išsinešė viską, kas buvo jo savo baldus, savo indus, virdulį, skrudintuvę. Negalėjau patikėti savo akimis. Pamačiusi, kad lieku net be virdulio, paprašiau vyro pabūti namuose su 3 mėnesių dukrele bei sūnumi, o pati nuvažiavau į parduotuvę įsigyti šių būtinų buičiai daiktų. Kai grįžusi pamačiau, kad jis susikrovė ir peilius su šakutėmis, daviau jam 10 eurų ir paprašiau padaryti man paslaugą už šiuos pinigus nupirkti įrankių.
Man primygtinai prašant jis nepasiėmė skalbimo mašinos. Dėl jos terorizavo mane apie pusmetį. Kai užsiminiau apie tokį mano vyro elgesį jo giminaičiams ir gavau iš jų atsakymą, kad galėčiau ir pati nusipirkti tą skalbimo mašiną, atidaviau ją vyrui ir iš Klaipėdos atsivežiau savąją. Visą tą laiką privalėjau skalbti savo vyro skalbinius, kuriuos jis man atnešdavo.
Iš Lietuvos mane atvažiavusi palaikyti draugė miegojo ant grindų, nes vyras išsinešė ir sofą.
Be to, ir už buto nuomą toliau teko mokėti jau man pačiai, todėl pradėjau dirbti. Vaiko išlaikymui vyras per mėnesį duodavo 170 eurų.
Dukrelės tėvas puikiai žino, kokias socialines išmokas bei mokesčių lengvatas jis gautų, jei grįžtų į Vokietiją su mažamečiu vaiku. Jį išvargino jo nesusiklostęs verslas pristatinėjant ir išvežiojant alkoholį, todėl jis siekia naudingiausio sau plano. Bet ar šiuo atveju jis užmiršo, kad siekdamas savanaudiškų tikslų jis naudojasi mūsų dukrele, kuri dar negali suprasti, jog yra tik instrumentas savo tėčiui pasipelnyti.
Papildyta:ir dar- iš ten pat. Aš suprantu, kad tai tik vienos pusės nuomonė, bet mes čia diskutuojam visai svetimos, tai galimybė perskaityti bent vienos tiesiogiai su byla susijusios pusės argumentus
QUOTE
Inga Rinau 2008 10 06 Esu prieš viešą santykių aiškinimąsi pagal principą: ji pasakė jis pasakė, tačiau pavargau nuo dukrelės tėvo išsakomos neteisybės ir prisiskiriamų nebūtų nuopelnų. Aš išvykau į Vokietiją kurti šeimos ir gyventi šeimoje, o ne gyventi vienai svetimoje šalyje su dviem vaikais: vienu kūdikiu, o kitu sergančiu. Dukters tėvui pamynus santuokos metu duotą priesaiką ir palikus šeimą, kai dukrytei buvo trys mėnesiai, situacija iš esmės pasikeitė: taip nebuvo tartasi. Kodėl aš kurį laiką kenčiau savo vyro elgesį (kuris ypač pablogėjo man pradėjus lauktis dukrelės)? Kadangi dar labai neilgai tegyvenome kartu, niekaip negalėjau patikėti, kad tai tas pats žmogus, kurį pažinojau prieš atvykdama gyventi į Vokietiją. Aš juk jį pažinojau tokį, kokį jį visi mato viešumoje: nors prie žaizdos dėk. Be to, aš esu įsitikinusi, kad šeima yra vertybė, ir gyvenant šeimoje reikia ieškoti kompromisų ir keisti savo elgesį. Tikėjau, kad vyro elgesys pasikeis. Ar likusi Lietuvoje su sūnum ir dukrele aš apgavau savo vyrą? Grįžti į Vokietiją negalėjau ir negaliu dėl savo sūnaus sveikatos būklės, kuri prieš išvykstant iš Vokietijos buvo kritiška: berniukas visiškai netoleravo situacijos Vokietijoje. Kaip atsakinga mama, likusi viena su kūdikiu ir kitu sergančiu vaiku priėmiau sprendimą likti Lietuvoje, t.y. ten, kur gerai abiems vaikams ir ten, kur galiu juos auginti. Nemačiau ir nematau kitos išeities. Jei dabar grįžčiau į Vokietiją, turėčiau palikti Lietuvoje savo sergantį sūnų. Kodėl esu verčiama rinktis vieną iš dviejų vaikų? Ar taip suprantami vaiko interesai? Kodėl mergaitės tėvas negali atvykti gyventi į Lietuvą, kad galėtų dažniau matytis su dukra? Juk jis kitų vaikų neturi, jo tėvai mirę, o Lietuvoje, ypač Klaipėdos krašte, sėkmingai vysto verslą ne vienas vokietis. Net Vokietijos teismo nutartyse nebuvo nustatyta, kad būčiau netinkamai rūpinusis dukrele. Lietuvos politikai, gindami mane, žinojo, kad gina mamą, kuri nėra asociali, nėra nei alkoholikė, nei narkomanė, ir kuri nepaliko savo kūdikio. Kokios informacijos dar reikia, kad ginti mamą, iš kurios ketinama atimti dviejų metų dukrytę? Dar 2006 m. gruodžio mėn. mergaitės tėvui sudariau galimybę lankyti dukrą penkias dienas mano namuose, išeiti pasivaikščioti, į žaidimų kambarį, apsilankyti jos vaikų darželyje, Yamahos muzikos mokyklėlėje, tuo norėdama aiškiai parodyti, kad visomis išgalėmis sudarysiu sąlygas jų bendravimui. Jau beveik metai sudarau galimybę dukrai reguliariai bendrauti su tėvu Skype videoryšiu, pati vertėjauju pokalbiams. Deja, mergaitės tėvas toliau agresyviai tęsė teismų procesus, tuo parodydamas, kad nepaisant mano pastangų remti jų bendravimą sieks, kad Luisa būtų atiduota jam. Esant tokiai situacijai savaime suprantama, kad ėmiausi atsargumo priemonių, siekdama, kad tėvas neišsivežtų dukrelės į Vokietiją. Į mano daugkartinius prašymus pateikti pageidavimus, kaip dažnai ir kur mergaitės tėvas nori matytis su dukra jai gyvenant Lietuvoje, jis taip nė karto ir nepateikė, mediacijos proceso oficialiai atsisakė. Mano daugkartiniai pasiūlymai atvykti gyventi į Lietuvą, kad galėtų dažniau matytis su dukra, kad padėsiu susirasti butą, susitvarkyti registraciją, leidimus, liko be atsako. Mano buvusio vyro šmeižto kampanija apie mane peržengė visas padorumo ribas. Sunku paviešinti savo gyvenimo detatales, bet nebegaliu daugiau tylėti, nes jaučiuosi atsakinga prieš savo šeimą, draugus, pažįstamus ir visus piliečius, kurie mane palaikė ir palaiko visą šį laiką. Dukrelės tėvas, pasitelkęs šabloną apie turtingus užsieniečius svajojančias lietuvaites, vaizduoja mane kaip jo turto ištroškusią moterį, kuri tekėjo norėdama pasipelnyti iš jo turtų. Kokių turtų, kai teismui pateiktuose dokumentuose jis nurodo, kad 2003 ir 2004 m. jo mėnesinės pajamos tesiekė 1.500 eurų, o 2005 m. tik 850 eurų, o planuojamos 2006 m 1.500 eurų? Aš prieš vestuves žinojau, kad mano būsimas sutuoktinis gyvena dviejų kambarių nuomojame bute, kuriame beje gyvenome visą mūsų trumpą vedybinį gyvenimą. Ar jo 34.000 eurų kainavęs žemės sklypas, kurį jis suskubo nusipirkti kelis mėnesius prieš santuoką, ir jo kelesdešimties tūkstančių eurų palikimas, gautas dar gerokai prieš santuokos sudarymą mirus mamai, buvo tie pasakiški turtai, dėl kurių aš, palikusi savo trijų kambarių butą, puikų darbą, šeimą, draugus pulčiau į Vokietiją pasipelnyti?! Atvirkščiai, tai vyras vesdamas mane žinojo, jog aš turiu butą Klaipėdoje ir nuolat spaudė jį parduoti. Kai pastojusi atsisakiau jį parduoti, buvau pastatyta prieš sutuoktinio ultimatumą arba parduodu butą ir investuoju į namo statybą, arba jis mane palieka. Man dar prieš santuokos sudarymą buvo kilęs klausimas, kodėl jo iniciatyva sudarėmė vedybų sutartį, pagal kurią po skyrybų kiekvienas atgaus savo tiek iki santuokos turėtą, tiek santuokos metu įgytą turtą, tačiau savo butą, anot vyro, aš turiu parduoti ir investuoti į jo vardu statomą namą. Kai jis pasakoja žiniasklaidai, jog pasirengęs mane išlaikuti Vokietijoje, man kyla klausimas, iš ko jis žada nuomoti man butą Vokietijoje ir mane, anot jo, finansiškai remti. Man gyvenant Vokietijoje vaiko išlaikymui jis skirdavo tik 170 eurų. Palikęs šeimą ir kelių mėnesių kūdikį, jis man pasakė, jog turiu eiti dirbti, nes jei nedirbsiu, jis vis tiek pagal savo pajamas negalės man mokėti daugiau, tad man teks gyventi iš pašalpų. Be galo skaudina buvusio sutuoktinio prikišamos mano penkių dienų atostogos Turkijoje, kad visiškai fiziškai išsekusi galėčiau nors kiek atgauti jėgas ir turėčiau jėgų dirbti - vesti kalbos kursus. Kai likau viena su 3 mėnesių kūdikiu ir sūnumi dėl patirto streso numečiau net 10 kg, todėl mano gydytoja primygtinai reikalavo gultis į ligoninę. Mažylę į ligoninę būčiau galėjusi pasiimti su savimi, o ką būčiau dariusi su sūnumi? Kaip mano buvęs vyras gali man prikaišioti šitas penkias dienas, kai pats, po kūdikio gimimo, palikęs mane vieną su vaikais, kiekvieną savaitgalį išvykdavo pas savo naująją draugę, o dukrai sulaukus vieno mėnesio, dešimt dienų žvejojo Norvegijoje, stovyklavo su palapine prie Baltijos jūros? Kaip žmogus, prieš ir po dukrelės gimimo siuntęs mane su vaikais namo, galėjo mažylei paaugus spragtelėti pirštais ir pareikšti: "Ji neleidžia man visam laikui išvežti dukters į Vokietiją". Savo buvusio vyro elgesį traktuoju kaip smurtą mano atžvilgiu: psichologinį, ekonominį, o mano sūnaus atžvilgiu ir kaip fizinį. Tokių atvejų kaip mano buvo ir bus, todėl be galo skaudu konstatuoti, kad motina su mažamečiu vaiku mūsų visuomenėje negali jaustis saugi ir ginama valstybės. Siaubinga, kai mylinti savo vaikus mama priversta dantimis ir nagais kautis net už pusantrų metų kūdikį! Dariau ir darau viską, kad mano dukters interesai būtų apginti, taip, kaip geriausia 3 metų vaikui, kuris, tėvams išsiskyrus galėtų bendrauti su abiem tėvais, turėti abiejų šalių pilietybes bei puosėlėti abiejų šalių tradicijas. Tuo tarpu mano buvęs vyras kreipėsi į teismą dėl dukrelės Lietuvos pilietybės panaikinimo. Dukrelės tėvas puikiai žino, kokias socialines išmokas bei mokesčių lengvatas jis gautų, jei grižtų į Vokietiją su mažamečiu vaiku. Jį išvargino jo nesusiklostęs verslas pristatinėjant ir išvežiojant alkoholį, todėl jis siekia naudingiausio sau plano. Bet ar šiuo atveju jis užmiršo, kad siekdamas savanaudiškų tikslų jis naudojasi mūsų dukrele, kuri dar negali suprasti, jog yra tik instumentas savo tėčiui pelnytis naudos.
