Mikčiojimas

Skaitau, skaitau, visa tai labai gražiai atrod, bet kažkodėl nenorėčiau sutikti, kad mikčiojimas- vien tik psichologinis dalykas. Jei taip, tai suaugusieji irgi ištikus stresui, pradėtų mikčiti, bet kažkaip negirdėjau nė vieno tokio atvejo. Kita vertus, jei jau mikčiojimas užsitęsia, suagęs ga;li tik išmokti šiek tiek valdyti (daugiau ar mažiau) šį procesą, bet kad visai praeitų, ir nepasireikštų jokiose situacijose, neteko girdėti...
Geri patarimai, nueikit pas pediatrą ir jis įvetrins, pas logopedą... Patirtis rodo, kad pediatrai apie tai visai nenuraukia nieko, tik pliotkų prisiklausę, logopedai irgi, nors turėtų lyg ir kažką išmanyti, moko tik atskiras raides tarti. Iki visiškų absurdų- kai dukrai buvo kokie 4-5 m. viena tokia logopedė patarė tylos rėžimą įvesti savaitei ... tokio amžiaus vaikui???? Taip kad kvailių visur pilna, vien logopedo diplomas nieko neduoda.
Būtų gerai , kad atsilieptų ir papasakotų tie, kas surado puikius specialistus

Mikčiojimo priežasčių yra įvairių, tačiau dauguma jų visgi susijusios su sudirginta jautria nervų sistema. Net nemikčiojantys suaugusieji stresinėse situacijose (pvz., skaitydami pranešimą didelei auditorijai ir pan.) kalbėdami neretai susiduria su užsikirtimais ar skiemenų, žodžių pakartojimais.
Didžiausia tikimybė "atsikratyti" mikčiojimo yra tuomet, kai jis tik prasidėjo. Vėliau prie kalbėjimo sutrikimo prisijungia ir psichologinės problemos, todėl gydymo procesas sudėtingėja. Kita vertus, kuo vaikas didesnis, tuo daugiau jis gali padėti sau. Būtina, žinoma, ir tiesioginė kvalifikuotų specialistų bei mikčiojančiojo šeimos narių pagalba.

Siule ir mums visiskoj tyloj gyvent. Bet va to mes tai tikrai nedarem Galima ramiau, galima be teliko, galima daug kas, nu bet kad visai tylint... Negaliu isivaizduoti Be to, kuo daugiau tyliu as, tuo daugiau kalba vaikas