QUOTE(volpe @ 2010 07 29, 19:48)
mano vyriausioji nuo 7 menesiu i lopseli peradejo eiti ir jokiu problemu nebuvo ir aplamai as ja su mano uosviene galiu drasiai palikti.kiekvienam savo.
na maitinti 6 metu vaika,kuris jau i mokykla eina man atrodo per didelis rupestis,stai del tokiu mamu vaika iir neauga .kartais ne vyrai konkuruoja,be tpatys vaikai pavydus buna.as darzelyje dirbau tai maciau kaip vaikai neleidzia mamom su niekuo kalbeti ir lenda i akis,o kai mama paklausia ko reikia-nekalba.cia daug priklauso nuo vaiko charakterio ir nuo apllinkos.mums i laidotuves reikejo vaziuoti 500 km ziema,tai maze su mociute liko.galbut jei butu galimybe ir jus paliktumet,kai nera tai ir nereikia.
jei ka as to vaiko krikstamote ir jis daznai pas mus buna su maniske zaidzia,bet mama jo nei karta vieno net su mociute 10 min.nebuvo palikus.
as manau ,kad kiekviena mama pazysta savo vaika ir zinoar gali ji su kuo palikti ar ne.
Na, tai gal ne 6 m. vaiko problema, o mamos, kad perdėtai rūpinasi juo, neskatina savarankiškumo ir pan. O galbūt reiškiasi Edipo kompleksas ir tai natūralu, juk visi berniukai pereina tą kelią, tik skirtingai. Manau, jei patys tėvai daugiau skirtų laiko sūnums, bendrautų, draugautų, tas kompleksas pasireikštų minimaliai. ir nebūtų tokios aršios konkurencijos dėl mamos dėmesio šeimoje. O jei vaikai lenda į akis, manau, kad jiems trūksta dėmesio ir korektiško auklėjimo visomis prasmėmis (dabar nesileisiu į smulkmenas). Ar buvo paliekamas vaikas su kitu ar ne, manau, tam įtakos tikrai neturi.
Na, teko ir man kelioms dienoms į šermenis ir laidotuves važiuoti, aišku ne 500 km, o 100 km. Mano mama dar buvo jaunesnė ir sveikesnė, be to, turėjo pagalbininkę, tačiau ne, neišdrysau aš palikti, nes pamaniau, tikrai niekas taip gerai neprižiūrės vaiko kaip aš.
Kai gimė mano pirmagimis, mano a. a. anyta dar buvo sveika ir energinga, labai veržėsi prižiūrėti kūdikį. Siūlė man eiti dirbti kuo greičiau ar išleisti atostogų. Na jau ne, nesutikau, nes kas gi, jei ne aš geriau prižiūrės mano vaiką, o ypač naktimis, kai tas keldavosi po 4-5 kartus. Vyras mane palaikė. Ir važiavom su 7 mėnsių pirmagimiu keliom savaitėm atostogauti į užsienį ir nė akimirkos nepasigailėjom. Mes ir vėliau jį pasiimdavome su savimi ir problemų nei jam, nei mums nesudarydavo.
Dabar tiesiog irgi neįsivaizduoju, kas galėtų prižiūrėti mano vaikus, ypač žindomą jaunėlį, kuris beje, irgi dar bunda naktimis. Tikrai negalėčiau ramiai atostogauti ir miegoti, manyčiau mintys tik ir suktusį apie jį. Tokios čia ir atostogos būtų.
Niekas nežino, kaip būtų, jei vaikus gimdyčiau niolikinė. Gal tikrai nedvejodama palikčiau juos kelioms dienoms. Tačiau dabar tikrai tokių minčių niekada ir nebuvo, juolab galvoti, kad "kūdikis gali pavargti nuo mamos" ar "mama pavargo nuo kūdikio".
Sakyčiau, atvirkščiai, gimus antragimiui, kažkaip smagiau ir linksmiau auginti abu vaikus ir visai nesunku. Ir šiaip nematau jokių problemų, kad kūdikis išbūna visą laiką su mama, tuo labiau, kad psichologai tvirtina, kad jam su mama-geriausia, jaučiasi saugiausiai. O jei kūdikis išbūna su kitais daugiau laiko nei su mama, vadinasi tie "kiti" jam atstoja mamą. O tokiu atveju kūdikiui su ta mama gal nėra gerai.
Mano pusseserė, būdama studentė, pagimdė vaiką. Močiutė apsiėmė prižiūrėti jį, kol dukra studijuos kitame LT gale, retkarčiais atvažiuodama aplankyti jo. Taigi, tam vaikui močiutė buvo mama, o ne tikroji mama. Su tikrąja mama jam nebuvo taip gerai. Ir taip dar keletą metų. Kai jau jauna mama (ir tėtė) įsikūrė ir nutarė pasiimti vaiką pas save gyventi, o tai buvo tada daug streso jam...
