QUOTE(salve123 @ 2008 11 16, 22:18)
Pagalvojau. Jei manęs paklaustų ar aš noriu sudalyvauti ir pažiūrėti, kaip mano mylimas žmogus rėkia iš skausmo (pvz. apendicito opercijoje be nuskausminamųjų), tai šiai dienai esu tikra, kad niekaip nesudalyvaučiau. Ir lai mane kaltina nemeile, abejingumu ir dar velniai žino kuo, bet aš niekaip nepasirašyčiau tokiam "malonumui". O ir nauda iš manęs būtų menka. Tikėtina, kad pradėčiau lupti skalpelį iš gydytojo ar kas būtų dar blogiau - išsineščiau savo žmogų iš tos "skerdyklos". Ir nei pati nesutikčiau dalyvauti panašiose "akcijose" ir juo labiau neleisčiau dalyvauti mane mylinčiam žmogui.
...seniai nešiau ant savo tada dar vaikiškų rankų draugą, kurio galva buvo suskaldyta...kraujo klanai, vaizdas kraupus-bet nepabėgau, nepalikau-o juk galėjau, tereikėjo bėgt ir pasakyt vyresniems, stipresniems kas ir kaip...tai buvo draugas ir aš jutau pareigą padaryt tai, kas man atrodė tinkama...po to visi stebėjosi kaip tai sugebėjau, stebėjausi ir aš pati....ir dabar stebiuosi, nes kraujo bijau

...bet kaip matoto nenumiriau, draugas po to nedraugu netapo...
Esmė yra tame: kad šiuo atveju-vyras dalyvaus ar ne gimdyme- jis turi teisę ir galimybę pasirinkti ką darys ar ne

moteris tos teisės pastojusi nebetenka-ji nori ar nenori gimdys. O jei vyras sutinka (nesakysiu "nori", nes daugelis puls prieštarauti kad nėra šioje situacijoje jokio "nori")-tada kokios problemos? Lai būna, čia ką-pasaulio pabaiga?
Beje, dabar mes galim rinktis, o karo metu žmonės pasirinkimo neturėjo ir dar ne tokius vaizdus stebėjo ir dalyvavo visame tame ...