32 nėštumo savaitę skubiai patekom į kmuk dėl priešlaiknio gimdymo. sąrėmiai buvo kas 2 min.
šiaip ne taip pavyko gimdymą sustabdyti. Suėjus 34 sav išrašė namo laukti kas bus.
Suėjus 38 savaitėm planine tvarka dėl mano diabeto ir būtino skatinimo gimdyti, kad vaikas neišugtu per didelis paguldė vėl į kmuk, bet po 3 parų išeido laukti lapkričio 7, kai sueis 40 savaičių.
Pati stebuklo istorija:
lapkričio 5 d.
iš nakties šiek tiek patepliojo, bet kadangi klinikose gydytojas yra sakęs, kad keli lašiukai nieko nereiškia, sėdžiu rami namie. Bet kažkaip visą dieną krešuliukai krenta, bet man kol kas ramu... gal kaklelis veriasi, taip turi būti...
bet:
15:00 staigiai kažkas per širdį pervėrė, kad mergytė nuo ryto tik kelis karus sujudėjo, kai anksčiau mušdavo po 30 kartų per 15 minučių.
prasidėjo panika... ką daryt?
pasiguodžiau skype mamytėm, kad neramu.
pradėjau ieškoti ginės tel.nr. - nerandu. į ašaras. skambinu vyrui.
jis pats paskambina į kmuk, ten nepatenkinta moteriškė sako: nu gerai, gerai, važiuokit...
randu savo ginės numerį, pasiskambinu, ji liepia skubiai važiuot į klinikas, nes tikriausiai gimdau
16:00 laukiam prie skubaus priėmimo kabineto durų, per tą laika trys tokie "žaisliniai" sąrėmiukai užeina, bet visai nestiprūs.
16:30 skyriuj gulim toniukus vaiko klausom... sąrėmiai kas 5 - 7 min - "saldu"
Pažiūri atsidarymą: 4 cm.
Su visom šmutkėm patekom į gimdyklą.
17:00 sąrėmiai sąžiningai kas 5 min ir vis stiprėja, bet pakenčiami...
19:00 atsidarymas 7 cm. gyd nuleidžia vandenis ir iškart pakviečia linksmųjų dujų specialistę, nes nuo db sakė bus ypač saldu...
tris sąrėmius pakvėpavau ir dingo vaiko tonai... panika... prigužėjo medikų...
atjungė dujas, prijungė deguonį. per sąrėmius jau pamirštu kvėpuot... ginekologė kaskart griežtai sako: "kvėpuojam"!
per tarpus tarp sąrėmių dar sugebu atsigaut, bet jau ir pertraukėlių metu dejuoju. Ginekologė vėl išbara, kad ne sąrėmis, o aš dejuoju...
20:00 kaklelis 10 cm praviras, bet kūdikėlis dar aukštai.
sąrėmių metu stipriai apsikabinu vyrą, ir mintyse meldžiuosi, nes jau juostelė kartais trūkineja... akušerė liepia tai stovėti, tai tupėti.
ginčijuosi su vyru, kad nebetūpsiu. pasakau, kad nebeatsistosiu... vyras nuo šios minutės mane po tūpimo pakelia... nes pati neturiu jėgų...
21:00 val jaučiu, kad jau viskas nebeturiu jėgų daugiau... bet pasirodo vaikelis dar per aukštai... akušerė juokauja: šis etapas trunka dvi valandas, tai turim dar valandą rezerve... norisi ją pasmaugti...
21:30 vaikas jau pasmukės, bet galvutę pasukęs ne taip...
laukiam...
atėjo kita ginekologė ir visoms liepė greit dirbti... pradėjo lašint skatinamuosius ir ruošt stūmimui... per rūką matau, kad atsirado daugiau medikų, kad aparatūrą jau stumdo... iš lovos sumontavo ginekologinę kėdę... naujoji ginekologė sako, kol nėra sąrėmio, pasitreniruosim stumt, pasako ką reikės daryt...
skatinamieji veikia puikiai, sąrėmiai lipa vienas ant kito...
suleidžia lidokaino ir kaip suprantu kerpa...
tada liepia sumti... sekasi neblogai, ir palyginus su sąrėmiais - viena baika...
po 3 gerų sąrėmių kažkaip palengvėja, gyd greit kažką nukerpa ir nusineša. žiūriu į vyrą, akys pilnos baimės, aš ir išsigandau, bandau susilenkus pažiūrėt...
pasigirsta riksmas. Ačiū Dievui! tai mūsų kūdikėlis kvėpuoja. su vyru abu verkiam...
Milutė gimė 3480g. ir 51 cm. ūgio
atneša mūsų mergytę... padeda man ant pilvo... aš žiūriu į ją, o ji į mane. nesuvokiu iš kur šitas mažas padarėlis čia...
mane siuva (daug plyšau, nors ir kirpo), skauda... bet man dzin... turiu tokį turtą...
po valandos viską sutvarko ir palieka mus vienus... visi trys pasimetę. mum su tetuku ir graudu ir juoktis norisi...
po kurio laiko ateina akušerė ir bandom maitinti mergytę, bet ji priešinasi, rėkia, spjauna krūtį...
tada aš pradedu dainuoti lopšinę, kur pilveliui dainavau ir mergytė pradėjo valgyti...
nežinau ar yra stipresnės emocijos šiam pasauly... aš didesnio sukrėtimo ir laimės nesu patyrusi.
Labai dėkinga ir myliu savo vyrą, kad jis buvo šalia, kad abu išgyvenom šitą stebuklą
