Mano pirma ... paskutinė MEILĖ

Jei jau apie tokias "meiles" kalbant... buvom mes vienoje grupeje... darzelyje.. Patiko man tas berniukas. Ir as jam patikau. Apsiskelbem visiems, kad esam vyras ir zmona. Viskas pas mus buvo idiliskai grazu -as supdavau lelyte (musu vaika), statydavau "babkes" (pietus gaminau), jis vaidindavo pikta ir pavargusi po darbo Kartais visi eidavom pasisupti ant supyniu - jis mane su lelyte supdavo (vezdavo masina). Visas sis nuostabus gyvenimas tesesi apie dvi savaites. Tada.. Nelauktai... Kaip perkunas is giedro dangaus, musu mazame seimyniniame pasaulelyje atsirado sesele su kalio permanganatu - visiems grupes vaikams plove uzpakalius (profilaktika tokia budavo). Pradzioj nuplove mergaites, po to plove berniukus. Visos mergaites subegusios kikeno is berniuku kai jiems plove uzpakalius. Pamaciau as savaji "vyra" ir ... pasibjaurejau Jis verke, kabodamas aukletojai ant rankos. Man jis tuo metu pasirode labai jau nevyriskas ir nusprendziau pasieskot vyriskesnio Neatsimenu ar ka po jo buvau susiradus, bet sita berniuka atsimenu kuo puikiausiai

aha, labai

va čia tai meilės istorija...

ir galbut zymiai tikresne, nei visos tos istorijos,kurios ivyksta veliau...

man 26 metai, bet jauciu ka nieko panasaus y pirmaja meile gyvenime turbut dar nesutikau
Mokyklos laikais tai tik ziuredavau skypai y vaikinus ir viskas. kazkaip is mokyklos apie vaikunus neturiu geru prisiminimu, nes nuolatos buvau uzgauliojama, pravardziuojama ir visaip kitaip, net iki tokio lygio, kad gyventi kartais nesinoredavo
veliau istojau y univiera, velgi buvau nedrasi, kukli, galima pavadinti meme tai ten sutikau vienai vaikina 2 metais uz mane vyresni, kuris buvo kambariokiu grupiokas ir visi rinkdavosi pas mus y kambari baliavoti, o as sededavau kaip pele po sluota ir bijodavau pajudeti bet vistik jis kazkaip sugebejo prie mane sprieiti (bet tik tuomet kai budavom visi girti). jis man parode ka reiskia buti apkabintai vyro, ka reiskia kai jis glosto tavo rankas, kas tai yra pirmas bucinys ir galiausiai po mazdaug 3 metu (kai eilini syki prisiliuobeme iki zemes graibymo) as atsidaviau jam, o gal teisingiau pati uzsikoriau po to karto norejau numirti ir skradziai zemes prasmegti visa mokslu laikotarpi mes tik taip ir tesimatydavome per kokius tusus ir viskas, nieko daugiau, jokiu "myliu, myliu" zodeliu, eiliu, skambuciu, nieko panasaus... kaip pati galvoju, tai patirtis buvo skaudi, bet vistik ja reikia priimti tokia kokia ji buvo ir isvelgti gera visame tame, o tikros meiles jam manau nejauciau... taip,virpejau kai tik jis prie manes prisiliesdavo, alpau nuo jo kuno kvapo ir balso tembro, pilve budavo uraganas, bet kad del sio zmogaus galeciau guldyti savo galva - NE. tai greiciau pavadinciau kuniska aistra, susizavejimu, o gal isimylejimu, bet tai nebuvo meile.
trokstu patirti tikra meile su paciu nuostabiausiu zmogumi ir tureti daug vaiku. vis prasau Dievulio kad mano kelyje atsirastu tas vienintelis

Oi, prisimenu ir aš Pirmoji 'meilė' mane aplankė darželyje. Buvo toks berniukas, labai simpatiškas, visos mergaitės buvo jį įsimylėjusios, o jam iš visų labiausiai patikau aš. Netgi pirmą bučinį darželyje turėjau! Prisimenu iki šiol - priėjo jis prie manęs, juokdamasis pastūmė link sienos ir pakštelėjo į žanduką - matyt buvo matęs kaip dideli 'dėdės' filmuose taip daro Paskui ir 'susituokėm', jis nuėjo į darželio kiemą, pririnko žolyčių, iš kurių susuko žiedą (ten jau visa apyrankė buvo ) ir puokštelę gėlyčių. Tada susistatėm kampe žaislus visokius ir surengėm vedybų ceremoniją
Labai geras ir mielas jausmas užplūsta, kai prisimenu, vis dėlto, išradingi vaikai buvom

gerulis.
zadejau cia as skelt,apie savo pirmaja,tikraja ir vienintele meile,bet po sitokiu tikru jausmu proverzio,nu niekaip negaliu savo banalokos istorijos pasakot,kaip susitikom,tikom,patikom,ir pasilikom,nu neiseina,po darzeliniu istoriju,nors tu ka

kaip juokiaus dėkui, ta linksma gaida ir baiksiu dieną

Jei jau apie pirmas meiles kalbam nuo "senų gerų laikų", tai susipažinom mes mokykloj pradinėse klasėse. Visokių akimirkų buvo- ir pasimušdavom, ir žaisdavom kartu, ir t.t. nesiplėsiu.... Dabar auginam nuostabią dukrytę. Žodžiu, prisižaidėm

Rodos, kad tų pirmųjų meilių visokių pasitaiko - pamirštamų - nepamirštamų, senų - naujų, išblėstančių - neišblėstančių, vaikiškų - brandžių, laimingų ir skaudžių. Bet man vis kyla klausimas: o kas yra meilė? Kodėl mes norime mylėti ir būti mylimos?

Mano pirmoji meilė prasidėjo mokykloj, kai buvom septintoj klasėj, ir tęsės ilgai, skausmingai. Dar dabar kartais prisimenu akimirkas, nors niekad kartu ir nebuvom. BET gyvenimas skuba pirmyn. Nėra laiko nostalgija gyventi. Šią vasarą ištekėjau už nuostabaus mylimo ir mylinčio vyro. Džiaugiuos tuo, ką turiu.

Beje, visai neseniai perskaičiau straipsnį apie meilės rūšis. Įdomus ir matosi, kad labiau moksliškai pagrįstas. Kiek pamenu, tinklapio pavadinimas buvo www.psichologijadraugams.lt

ach kokios gražios visos čia meilės

Sveikutes gal priimsit ir mane? papasakosiu ir as savo meiles istorija
Buvau gal desimtoje klaseje kai isiziurejau ir pamilau viena vaikina, jis tik pora metu uz mane vyresnis buvo, o as apie savo simpatija niekaip nesugebejau jam uzsiminti. Laikas bego , o as ir toliau tyliai mylejau. ..
Baigus mokykla istojau i universiteta, isvykau i kita miesta. Savojo svajoniu "Berniuko" taip ir nebemaciau... susiradau drauga... Jis buvo tikrai geras visais atzvilgiais: malonus,mandagus, mokesi paskutiniajame kurse, buvo puikios isvaizdos, dirbantis ir labai mane mylintis. Patiko mano draugems ir tevams, vienu zodziu viskas puiku... Tik deja as vis suabejodavau... tai ka jauciau tam mokyklos laiku "berniukui", buvo visai kas kita- stipriau...
Karta grizus pas tevus , vienas kaimynas ir zinoma mano vaikystes draugas, pakviete mane i gimtadieni. Nuejau...
Ten buvo mano "Svajone". Aisku isgeriau, kazkaip netycia uzsimezge pokalbis su Juo. Sokome kartu, linksminomes. Baigiantis vakareliui jis pasisiule palydeti mane namo , nors as gyvenu uz 5 zingsniu. Sutikau...
Tie penki zingsniai buvo patys ilgiausi ir maloniausi mano gyvenime. Jis pasake kad jau mokykloje as jam lb patikau, tik niekaip nedriso to prisipazinti, bet pridure kad dabar nebebijo ir prisipazino kad myli, as atsakaiu spontaniskai ta pati. Nes visada sirdyje tai zinojau ir jutau...
O tada as jau neriau stacia galva i meiles sukuri, palikau savo drauga nepaaiskinusi priezaciu, man nerupejo niekas tik jis...
Pradraugavom 6 men, jie buvo patys laimingiausi, jis buvo nuostabus: draugas, mylimasis, meiluzis( supratau kiek daug seksui turi itakos meile), skaraidziau ant sparnu, atidaviau visa save jam...
Tik deja jis nepatiko niekam :nei tevam, nei draugam ,niekam apskritai. Atseit tik su viduriniu issilavinimu, dirbantis prasta darba, prastoje imoneje traktorininku ,tevai asocialus ir taip toliau.
Pamazu pradejau manyti, kad galbut kiti teisus ,gal jis tikrai niekam tikes, kad jau visi taip mano, tik as per akla isimylejima nepastebiu. Atsalau, jis tai pastebejo, paprasiau kad nebesilankytu mano tevu namuose, jis isizeide, pasake ,kad jau taip, tai gal visai viska baigtumem, tada nors visi bus laimingi. Daugiau as jo
nebemaciau....
Kiek skambindavau -nekeldavo ragelio, kiek vaziavau nerasdavau namie...
Mokslai nebesiseke, plyso sirdis ,atrode kad nustojau kviepuoti, negalejau be jo... bet jau buvo velu...
Pasiemiau akademines ir isvykau i uzsieni, ten atnaujinau rysius su buvusiuoju. Jis atvyko pas mane, isidarbino ir pradejom kartu gyventi. Po 8 men. pastojau, grizom i Lietuva, atsokom vestuves, gime dukrele ir taip gyvenu iki siol. Dukrelei jau trys metai. Kartu mes laiminga seima, bet ne as , as myliu savo dukryte ir esu dekinga kad jos susilaukiau, bet ne savo vyra, t.y. as myliu ji, jis toks man geras, bet tas jausmas nei is tolo neprilygsta tam, "mano berniukui".
Per ta laika as buvau Ji sutikus, pasisnekejom, sake kad negali manes pamirsti, bet deja jau vede ir turi taip pat dukryte, kurios toks pat vardas kaip ir manosios, gyvenimo ironija...
Prisipazino kad kai suzinojo ,kad gristu i lietuva, norejo lekti pas mane ciupti ir niekad nebepaleisti, bet suzinojo ,kad laukuiosi ir planuoju teketi...
Nusprende ir jis tvarkytis gyvenima, uzmirsti mane, nes jau velu ka nors besigrazinti. Nusprendeme nebesimatyti, kad abiems butu lengviau. Taip ir darome vengiame vienas kito. As paniskai bijau ji sutikti , kad ir gatveje, kad nepaslysciau, kad nepasiduociau jausmam. Jau viskam velu...
Tiesa maciau ji, kai mire jo tetis. Paprasciausiai negalejau ten nenueiti, kojos pacios mane nunese. Kai pareiskaint uzuojauta as ji apkabinau, maniau kad nebepaleisiu, rankos tiesiog nekilo atsikabinimaui. Toks mielas ir siltas jo kunas, man buvo pazystamas -as ji mylejau....
Daugiau as jo mebemaciau, sulaukiau tik vieno skambucio, po laidotuviu, kai jis paprase ,kad daugiau niekada niekada neiskociau jo, kad ir kas benutiktu, nes mes abu galim neatsilaikyti ir suklupti, o tada liktu iskaudinti 4 zmones ,kurie to nenusipelne. Pasake kad mes patys kalti del savo meiles ir kad patys jos atsisakem... Kad su zmona jis jauciasi laimingas ,tiek kiek tai imanoma...
Taip ir gyvenu su mintim ,kad myliu savo vyra nepakankamai, kad niekada jam nejausiu to, ka jauciau ir jauciu tam savo" berniukui". Save vadinu kvaile, kad atidaviau savo meile taip lengvai...taip neatsakingai pasielgiau, taip paprastai atsisakaiu to kas teike dziaugsma man kaip moteriai ( ne kaip zmonai ar mamai)
Supratau tik viena, kad niekada nereikia klausyti ka mano kiti... As taip ir nesuzinosiu ka reiskai gyventi su trokstamu visa siela zmogumi, nes buvau kvaile is didziosios K, ir paklausiu kitu nuomones, suabejojau, ir padariau didziausia klaida savo gyvenime...
Uz tai moku kiekviena diena, savo verkaincia sirdim...
Stai mano pirmoji- paskutinioji meile...