Šitos laimingos istorijos šildė mane, kai buvo sunku... Dabar prisėdau parašyti savo istoriją, laimingąją istoriją
Su vyru gyvenome kartu 9 metus, pradžioje saugojomės, bet neypatingai, nes vaikelio jau ir tada norėjome. Tiesiog norėjome sulaukti stabilesnio laikotarpio, bet vaikelis, netyčiukas, vistiek būtų pradžiuginęs mus. Vėliau, nuprendėme, kad jau laikas ir pradėjome aktyviai planuoti. Pirmą bandymo mėnesį pastojau, be galo apsidžiaugiau, bet laimė truko tik dvi dienas- persiledimas. Suskaudo širdį, bet tikėjome, kad greitai leliukas ateis pas mus, juk šitaip greitai pavyko pastoti. Tada dar nežinojau, kad lauks ilgi metai... Praėjo pusė metų aktyvaus planavimo, temperatūrų matavimo, vaisingų dienų gaudymo, deja... Vėliau metai, deja.. Tada apsilankėme pas gydytojus, darėmės daygybę tyrimų. Vėliau sekė kelios stimuliacijos be IUI, kelios stimuliacijos su IUI, kurių viena su hiperstimuliacija, dabar esu net skaičių pametusi, kiek viso procedūrų padarėme.. Bet nieko, visiskai nieko. Po paskutinės stimuliacijos nusprendėme keisti gydytoja, nes metai nebelaukė, o vaikelio sulaukti norėjosi. Pas naują gydytoją aptarėme mūsų rezultatus ir nuspręndėme darytis IVF. IVF buvo su hiperstimuliacija. Bet šį kartą pavyko, bet deja, vėl laimė truko vos kelias dienas, persileidimas. Po mėnesinių jaučiausi keistokai, teko kartoti HCG, kuris parodė, kad nėštumas nebuvo nutrukęs, bet nesivystė normaliai. Mėnuo laukimo, ar išsivalys pats, ar ne kiaušintakyje. Tada pirmą kartą norėjau, kad greičiau baigtųsi nėštumas. Baigėsi viskas gerai, kiaušintakiai liko sveiki, bet pati buvau be galo išvargusi, bijojau eiti toliau... Kadangi turėjome ledinukų, tai teko eiti pas gydytoją, nes prarasti jų negalėjome. Aptarėme visus rezultatus su gydytoja, sekė dar keletas tyrimų, pradėjau gerti vaistus. Abu su vyru jau nusprendėme, kad va šį kartą pasidarom procedūrą ir sustojam. Norėjome pagalvoti ar tikrai verta toliau eiti, gal verta isivaikinti vaikelį. Įsodinimas vyko per mano gimtadienį. Su gydytoja pajuokavom, kad galbūt ji padarys man dovaną. Bet vistiek, kaip visada, perspėjo, kad gali ir nepavykti. Vėl eilinės dvi savaitės tragiškai ilgo laukimo, tik tos kurios tai praėjo, žino, kokios tai ilgos savaitės. Neiškenčiau, 11 DPĮ pasidariau kraujo testą. Skambinu, klausiu kokie rezultatai, jau esu įpratus gauti neigiamus rezultatus, bet vistiek širdyje kirbena viltis... Sako man rezultatus, padedu ragelį, sėdžiu ir mąstau apie atsakymą, tada suprantu, teigiamas!!! Stipriai teigiamas, tokio neturėjau nei su vienu, prieš tai buvusiu nėštumu. Netikiu, perskambinu pasitikrinti ar tikrai gerai išgirdau. Pasirodo tikrai. Skambinu gydytojai, ji džiaugiasi, bet ramina džiaugsmą, sako džiaugsimės 16 savaitę, dabar kiekviena apžiūra bus laimėjimas, arba nebus... Sekė be galo ilgos savaitės, daugybė nerimo dienų. Nepapasakojamas tikėjimas ir nerimas. Bet praėjome tai, paskutinę metų dieną gimė mūsų snaigutė, rašau, ir net dabar, iš džiaugsmo byra ašaros

. O ji dabar saldžiai miega, rytais prabudusi apdovanoja mus šypsena, esu be galo dėkinga dievui ir gydytojai, kad ja turiu
Visa istorija popieriuje atrodo trumpa ir lengva, bet praėjusios tuos kelius žino, kad tai buvo ilgas kelias, kuris dabar pasidarė visiškai trumpas, nes nublanko prieš mažą stebūkliuką. Linkiu neprarasti vilties, stiprybės ir vieną dieną sulaukti savojo stebūklo.