Įveikiau nevaisingumą

Sveiki,
kadangi ir aš nemažai skaičiau šitą temą, dabar ir pati noriu parašyti savo istoriją. Gal kam suteiks vilties, ar bus kokios naudos. Mūsų nepastojimo stažas - apie 6 metus. Iš jų trys metai bandymų "šiaip" su temperatūros matavimu ir ėjimu pas paprastą ginekologę ir 3 metai jau intensyvių bandymų su vaisingumo specialistais. Poliklinikos ginekologė nerado pas mane jokių problemų, vyro spermos tyrimas buvo puikus, o rezultato - jokio. Kai tik nuėjau pas vaisingumo specialistus, per pirmąją echoskopiją sužinojau turinti cistą kiaušidėje, kurią būtina operuoti, jei noriu ką nors daryti toliau. Cistos turinys tirštas, pradžioje daktarai manė, kad ji dermoidinė (įgimta). Tiesa, echoskopu mane žiūrėjo ir poliklinikoje, bet ten nematė jokių cistų (o ji tikrai buvo, ir nemaža). Operavo klinikose, darė laparoskopiją. Jau prieš operaciją įtarinėjo, kad cista ne dermoidinė, o endometriodinė. Operavusi gydytoja sakė, kad operacija buvo sudėtinga, bet pavyko gerai. Po operacijos diagnozė pasitvirtino - endometriozė, 3 stadija. Tiesa, operacijos metu dar patikrino kiaušintakių pratekamumą, sakė kad pratekami, bet sunkiai... Po operacijos pusę metų patarė bandyti pastoti natūraliai. Rezultato jokio. Tada vaisingumo klinikoje dariausi hormonų tyrimus. Visi rezultatai atitiko normą. Iš operuotos kiaušidės liko nedaug, bet vis dėlto šis tas O ovuliacija sėkmingai vyko kas mėnesį. Kadangi kiaušintakiai "šiaip ne taip" pratekami, po to sekė bandymas daryti IUI. Stimuliacija Clostylbegitu. Vėl jokio rezultato, ir dar išaugo nedidelė cista sveikoj kiaušidėj. Tada, pasitarę su specialistais, nusprendėme nebežaisti su IUI ir daryti IVF. IVF irgi nesėkmingas. Jau įsodinimo metu įspėjo kad sėkmės tikimybė maža, nes embrionai apsivaisino, bet dalijosi per lėtai arba visai nesidalijo. O po šito IVF ta mažoji cista išaugo į didelę (apie 6 cm). Taigi vėl laparoskopija, šįkart Krikščioniškuose GN. Po operacijos sužinojau, kad endometriozės stadija jau 4, židinių daug, cista didelė, pratekamumo nepatikrino, nes ir taip labai ilgai truko operacija. Bet pavyko ji sėkmingai, kiaušidės liko daug. Po to teko tris mėnesius leistis diphereliną. Dabar jau laukti nebesinorėjo nei kiek, todėl tik sulaukus mėnesinių po dipherelino vartojimo, planavom IVF. Šįkart IVF vyko labai sėkmingai (pirmojo IVF metu neiškart nutaikė dozę, todėl grėsė hiperstimuliacija), labiausiai bijojom, kad embrionai vėl nesidalins, bet dalijosi puikiai. Rezultatas: po dviejų savaičių po įsodinimo - HCG virš 500 , o po dar devynių mėnesių - 3400 g ir 50 cm sūnus, kuriam dabar jau 5 savaitės . Žinau, kad diagnozė "4 stadijos endometriozė" skamba baisiai, ir nemažai teko skaityti apie tai, kad su tokia diagnoze pastoti šansų nedaug. Bet mano atvejis rodo, kad tų šansų vis dėlto yra

nuosirdziausi sveikinimai.tikrai stebuklu yra ir jie vyksta,tik reikia jais tiketi ir nenuleisti ranku.saunuole mamyte.tu tikrai iveikei nevaisinguma.aukit sveiki ir dideli.

I play <a href="http://www.roblox.com/User.aspx?ID=1819913&userid=1819913&rbx_source=ambassador&rbx_medium=Direct&rbx_campaign=ambpro">ROBLOX</a> and my account name is Domjosa in the amazing game ROBLOX

Na va, pagaliau jau sūpuoju mūsų dukrytę ant rankų. Pagaliau išdrįsiu ir aš parašyti šiame skyrelyje. Nes vis norėdavau, bet susilaikydavau. Iš šio skyrelio istorijų tik ir laikydavausi nepalūžus. Dabar pati noriu suteikti kitiems vilties.
Problema pas mus buvo vyro labai prastas turtas, bet kaip per gimdymą paaiškėjo ir pas mane buvo endometriozė išvešėjus (ko niekada nežinojau)

Štai mūsų stebuklinga istorija (atleiskit, bet kartu bus ir gimdymo istorija)

Ilgus 10 metų laukėme šio vaikelio. Iškentėm be galo daug, kitų žmonių, nuolatinius klausimus, kada, kada? Ir užuojautą, viską, viską...
Susituokėm iš didelės meilės, kuri kasdien tik stiprėja. Kaip tik šiemet švęsim 10 metų Sutuoktuvių jubiliejų. Ir jau tikrai negausime geresnės dovanos, kaip gavome šią - mūsų dukrytę - Saulę. Visus šiuos metus meldėm Dievo stebuklo, mynėm nevaisingumo įstaigų slenksčius, palikome kalnus pinigų, darėmės šešias inseminacijas, turėjau vieną nesivystantį nėštumą, abu lankėm 9 mėnesius akupunktūrą, vyras gėrė vitaminus, papildus ir t.t. ir pan., kol galiausiai profesionalios gydytojos A.Meškauskienės dėka, pastojau, išnešiojau ir pagimdžiau šį Dievo siųstą stebuklą. O kelias buvo toks ilgas. Nuo vieno brūkšnelio nėštumo teste iki vis didėjančios kruopelytės monitoriuje echoskopų metu. Nuo kiekvieno vaikelio judesio pradingimo iki atsiradimo. Nuolatinis jaudulys dėl širdelės spragsėjimo, kad tik ji neužgestų, kad tik tuksėtų tuk...tuk...tuk. Jaudinomės dėl prastų abstrakčių genetinių kompiuterinių tyrimų, tačiau neleidome nieko toliau daryti ir pasivedėm Dievo valiai, kad vaikelis bus sveikutis. Nes pasaulyje nėra nieko šventesnio už tą gyvybę, kuri buvo manyje.

Mūsų lėlytė pradėjo belstis į pasaulį būtent 2010 metų ankstų gegužės 11-osios ankstų rytą. kaip ir buvo numatyta daktarės. Gal apie 4,00 val. pajutau sąrėmius ir jie vis dažnėjo. Dar iki 7,00 val. nežadinau vyro ir vis tai pavaikštau, tai pasuku klubus, tai vėl prigulu. Pradėjau rašytis. Žiūriu, sąrėmiai dažnėja ir stiprėja, jau kas 10 min. pasidarė, tada skambinau daktarei. Ji liepė važiuoti į Antakalnio klinikas ir aš būnu greitai ten. Nu ką, susikrovėm, šuniuką palikom kaimynams ir išvažiavom. Vandenys nebėga, galvoju, gal dar čia tik pradžia bus. Ir ką gi, apžiūri mane ten daktarė sako, vyksta gimdymas, jau 5 cm. atsidarę tada nuleido likusius vandenis. Ir staigiai į gimdyklą. Vyras vos spėjo persirengti. Sąrėmiai be vandenų, tikrai nėra malonūs, nors stengiausi valdytis ir kvėpuoti, bet teko pajusti ką tai reiškia. Kaklelis atsidarinėjo tvarkingai. jau buvo 6 cm., kai vaiko tonusai ėmė kristi staigiai. Nukrito iki 60 . Vyrą išprašė už durų....Daktarė nelaukė. Pirmą kartą mačiau ją, visada buvusią itin ramią, rimtai sunerimusią. Staigiai man liepė rašytis dokumentus ir mobiliu telefonu kvietė operacinę, kad atlaisvintų. Kaip tyčia buvo visos užimtos.....Tai vieną planinę operaciją net nustūmė į šoną (nors jau lyg ir narkozė buvo žmogui leidžiama), ir mane skubiai į liftą ir nuvežė ten. Vos spėjau išbalusiam vyrui pavymui šūktelt - Cezaris.
Kai ko jau nelabai atsimenu, nes jokios nejautros neėmiau, tai teko sąrėmių skausmą kęsti, kol atvežė į operacinę. Ten vėl staigiai - ant stalo, staigiai nuskausmino į stuburą ir beveik dar jaučiau kaip pjovė - tik aišku jau neskaudėjo visai. Skubėjo jie baisiausiai mūsų brangenybę gelbėti. Ir už tai aš liksiu visą gyvenimą dėkinga daktarei A. Meškauskienei (dirbančiai Vaisingumo klinikoje ir Antakalnyje) ir visam mane prižiūrėjusiam personalui. Jinai tikra stebukladarė. Nes kaip paaiškėjo operacijos metu mergytė petuku spaudė virkštelę, o dar be to ji buvo apsisukusi apie kaklą jai ir mano konkrečiu atveju tikrai būtų natūraliai gimdant - negyva, pasismaugtų. Todėl tonai taip ir pradėjo kristi kai ji pradėjo ateidinėti į šį pasaulį.
Reziumė - į ligoninę atvažiavau 8,00 val. o 9.17 val. jau gimė mūsų dukrytė. Išėmė ją ir parodė man visą šlapią bet be galo gražią, verkiančią. Gražesnio vaizdo nesu mačiusi.
Po to susiuvo, sutvarkė mane ir išvežė, vyrui tik pamenu verkdama nuo stalo šaukiau dukrytė, mes turim dukrytę. Netrukus jis pats atsinešė angeliško grožio mergytę, braukdamas ašarotas akis. Pagal tą skalę įvertino 8-10. Plaukučiai tėvelio, o šiaip dar matysim.

Ir tikiu ir negaliu patikėti, kad ir aš galiu būti mama. Po šitiek metu laukimo ir ašarų ir susitaikymo su esama padėtimi, kaip neišvengiamybe. Tėtis – ką jau ten kalbėti – geresnio ir neįsivaizduočiau. Niekur nuo jos nesitraukia, mus abi glaudžia ir nepaleidžia.
Būsim amžinai dėkingi pirmiausia Aukščiausiajam už šią malonę – tapti tėvais. Mergytė mūsų pradėta šv. Žolinių dieną, todėl šventas vardas garantuotas Marija. O gimė gegužės mėnesį, vėl gi Šv. Marijos mėnesį. Todėl esam tikri, kad kur mūsų dukra bekeliautų, kokiais takais besuktų, kokius išbandymus bepatirtų, ją visada lydės šv. Marija, jos globa ir pagalba. Net vardas Saulė - reiškia – išmelsta Dievo. Dėkingi esame ir minėtai daktarei. Kuri, kaip pamenu, kai į ją kreipėmės dėl nevaisingumo kukliai teištarė: „Stebuklo nesitikėkit“, ir mūsų laimei klydo.
Na aš jau bėgu, nes mūsų gyvenimo Saulė bunda ir kviečia švelniai mane...

*****

Sėkmės visoms ir nepraraskit vilties ir tikėjimo Dievo stebuklais

Net gamta šventė Saulės gimimą - va kokį namo kiemą radom grįžę iš ligoninės

skaiciau sita nuostabia istorija gimdymo istorijose, ech, kokia laime, labai sveikinu !

nuostabi,be galo laiminga istorija.sveikinu.aukit sveikos

Skaitau ir kai visada nurieda džiaugsmo ašara,dar už viena laiminga šeima,augti ir niekada nesirgti ,linkiu vien tik gyvenimiškų rūpesčių ir džiaugsmų

Labas visoms
As negaliu skaityti tokiu istoriju, nes paskui asaros kaip pupos rieda ir negaliu ju sustabdyti, o mano mazytis jaucia ir kartais taip apie save prasesa, atseit, raminkis mama
Mes jokiu nesidarem tyrimu ir pan, bet labai sunkiai pastojom, nesissaugojom 6 metus ir nieko, bet va, pakeiciau darba, pakeiciau maista - ir dabar laukiuosi, kaip mano vyriskis pasake, pildosi tavo svajones:) Cia, matyt, labai gerai tinka posakis: ateis laikas, bus ir vaikas Tai nenusiminkit, svajones pildosi

Sveikinu!
Beje kaip pakeitei maista?

Na ,Be dziaugsmo asaru neimanoma skaityt,tarpais skaiciau lyg savo istorija ir mano mazosios antras vardas Marija,ir tikrai be Dievo Tevo Sunaus Sv.Dvasios ir Mergeles Marijos cia neapseita.Bukite laimingi Telaimina Jus Dangus

Labas visoms
Jokiu pusgaminiu, daug zuvies, darzoviu ir vaisiu, gal kazko organizme truko, o ir siaip geriau vitaminus busimoms mamytems skirtus O ir sakau, pakeiciau darba, kuris buvo labai streso pilnas, manau, tai irgi tik padejo:) Bet, matyt, pats maziausas ateina tada kada jam reikia

Sėkmės visoms ir nepraraskit vilties ir tikėjimo Dievo stebuklais

Net gamta šventė Saulės gimimą - va kokį namo kiemą radom grįžę iš ligoninės


[/quote]
labai sveikinu, jus saunuoliai, linkiu kad ta meile jusu tik stipretu , ir
visa spinduliuotu jusu mergyteje, ir jumyse, aciu Dievui uz tokias puikias istorija. tiesiog stebuklai