Įveikiau nevaisingumą

Sveikos, busimos mamytes. Labai laukiau, kad pagaliau galeciau parasyti cia savo istorija. Tikiuosi, kad ji bus kazkam idomi ir suteiks stiprybes belaukiant laimingos pabaigos.
Pradzia klasikine - nusprendem nebesisaugoti ir ememe laukti dvieju juosteliu. Menuo po menesio - nieko. Kiekviena menesi atrode, kad jau gal pykina, jau gal krutine tempia, jau va - keliom dienom veluoja... Kaip ant adatu praleisdavau tas paskutines dienas...ir pradedavau skaiciuoti is naujo. Pagaliau, po 8 menesiu, 2008 lapkriti, darydama eilini nestumo testa pamaciau nerysku vaiduokliuka. Nuejau pas vyra su testu rankose, nezinodama, kaip reaguoti. Puolem narsyti internete. Atsakymas vienas - jei juostele yra, nesvarbu, kad neryski - nestumas irgi yra. Apsidziaugem abu be galo. Ginekologe sutiko priimti po keliu dienu. Apziurejo, taciau gimdoje nieko nepamate. Gydytoja sunerimo ir suneramino mus papasakojusi apie negimdini nestuma ir t.t. Nusiunte pasidaryti kraujo tyrima. HCG kraujo tyrimas parode tik 13... Paskambinus daktarei, ji tepasake, kad "nestumo nera, nieko nepadarysi. Lasteliu lygyje nestumas uzsimezge, taciau toliau nesivyste. Kodel, nezinom." Puoliau i asaras, nenorejau tiketi. Kaip nera - jei buvo jau juostele. Nulekem pas kita gydytoja. Tik iki vizito jau buvau supratus, kad tikrai sikart nieko nebus, nes naujas nestumo testas jau nieko neberode - net vaiduokliuko. Vizitas pas antra gydytoja padejo tiek, kad jis zmoniskai paaiskino, kad tokiu "nevykusiu pastojimu", remiantis tyrimais, buna net iki 80 proc. Tik dazniausiai moterys net nesuzino, jog buvo pastoje, suserga menesinemis kelias dienas pavelave ir tiek. "Neimkit i galva ir kita menesi vel bandykit." Taip ir padarem. 2009 sausi - vel dvi juosteles. Sikart antroji ryski, kaip pridera. HCG lygis geras (iskart pasidariau ir kraujo tyrima, kad nebutu abejoniu). Gydytoja patvirtino, kad nestumas yra, gimdoje. Po savaites ar dvieju patvirtino, kad vystosi, sirdute plaka. Valio!!! Valio!!! Buvom tikri, kad dabar tai jau viskas bus gerai. I kita konsultacija buvau is anksciau uzsirasiusi po savaites, tai gydytoja pakviete vistik ateiti, sake - dar paziures, o tada jau zadejo menesiui paleisti. Netgi vaziavau viena, be vyro - nes jau zinojom, kad viskas gerai. Apziuros ultragarsu metu pamaciau, kaip sypsena nuo gydytojos veido pranyko. Nebemate plakancios sirdutes, o embrionas liko tokio pat dydzio kaip buvo pries savaite.... Suleido dar HCG hormono, taciau paaiskino, kad tikriausiai jau nepades ir po savaites sake, kad nukreips daryti abrazijos. Kita diena dar nulekem i Kauno klinikas, pas zinoma profesoriu. Deja. Isvados tokios pat. Apie 6 sav. embrionas nustojo vystytis. Abrazija. Asaru upeliai. Po to pasidarem su vyru kruva visokiu tyrimu, taip ju ir del antifosfolipidinio sindromo - nieko nerado. Musu atvejis priskirtas "atsitiktiniams ir nepaaiskinamiems". Siuo istorijos metu pakeiciau ginekologe. Sprendimai jos buvo teisingi, tik poziuris - nepriimtinas. Ji nesugebedavo reaguoti ramiai ir juo labiau - nuraminti musu su vyru. Iseidavau is jos kabineto beveik verkdama ir manydama, kad galbut isvis neturesiu vaiku.
Naujosios gydytojos poziuris mums tiko. Patikejom, kad viskas bus tvarkoje. Man nustate policistines kiausides, kas paaiskino tai, jog buvo sunkiau pastoti. Vasara geriau kontraceptikus, gydytojos patarimu - padidinti pastojimo tikimybei juos nutraukus. 2009 m. rudeni, kadangi vis nepastojau - inseminacija. Nesekminga. Antrojo bandymo metu isgeriau vaistu kursa, bet pacios inseminacijos proceduros nebedarem, nes kaip tik susirgau gripu. Kitas menuo - Kaledos, Nauji Metai - nusprendem pailseti nuo visokiu proceduru...ir pastojau dar karta. Naujuju Metu vakara praleidom su geriausiom viltimis. Pradzia sekminga, deja, istorija pasikartojo - apie 6 savaite nestumas nustojo vystytis. Be jokios apciuopiamos priezasties. Sikart nesiblaskem ir pas kitus gydytojus nebelakstem, pasitikejom savo ginekologe. Buvo be proto skaudu ir liudna, bet bent jau tiek gerai, kad supratom, jog pastojimui mums jokiu proceduru nereikia. 2010 geguze - teigiamas testas ketvirta karta. Nestumo pradzia buvo labai labai nerami ir slinko kankinamai letai. Drebanciom kojom ir rankom ejom su vyru i echoskopija sesta, astunta, dvylikta savaite. Paskui - apsilankymas pas genetika. Pagaliau leidom sau atsikvepti ir patiketi, kad sikart viskas kitaip - gerai. Sikart nuo 6 savaites man skyre krauja skystinancius vaistus. Paaiskejo, kad man vistik yra antifosfolipidinio sindromo atmaina, kurios jokie tyrimai nerode - paprastai tariant, per tirstas kraujas, del kurio embrionas negaudavo maisto medziagu ir nustodavo vystytis. Iki pat nestumo pabaigos kirbejo nerimas ir kiekviena miela diena meldziausi, kad vaikutis augtu sveikas. Tebesimeldziu ir dabar - tik jau su sypsena ziuredama i savo 3 menesiu suneli ir dekodama uz laime ji tureti.

Is visos sirdies likimo draugems linkiu tvirtybes ir kantrybes, o svarbiausia - neprarasti geros nuotaikos ir zinojimo, jog galiausiai viskas vistiek bus gerai.

Superach, labai skaudziai isgyventa istorija, taciau su pabaiga-sveikinu
o gal gali pasakyti kokius tiksliai krauja skystinancius vaistus paskyre?

Aspirina - iki 36 savaites ir Fraxiparina (Clexane) - iki 12 val pries gimdyma.

sveika Superach,ar galetum pasakyti koks hemoglobinas kraujo buvo?pas mane irgi tirstas kraujas hemoglobinas buna 156,140,kur norma yra 120
beje su laiminga pabaiga sveikinu,aukite ir bukite sveiki

Sveika. Nenoriu pripaistyt nesamoniu, nes nesu medike, bet kiek as suprantu, tavo hemoglobinas yra normalus . 120 yra tik zemutine norma: http://nma.mikrovisata.net/k_tyr.htm Nesciuju normos isvis kitokios. Mano atveju hemoglobinas visalaik buvo normos ribose - nei didesnis, nei mazesnis.

Del kraujo "tirstumo" arba antifosfolipidinio sindromo man dare kitokius tyrimus - autoantikunu tyrima ir kresejimo tyrimus (LA1, LA2, APC-R (s)), (juos daryti nukreipe i Santariskiu poliklinika, juos ne visur daro). Tyrimai nieko blogo neparode. Kaip veliau paaiskino gydytoja, buna, kad sindromas pasireiskia tik nestumo metu ir kazkodel veikia tik placenta.

Apskritai, po visos savo istorijos, zvelgiant atgal, mano isvada yra tokia - nors ir sunku, reikia kaip imanoma maziau nervinti save visais galbut ir turbut ieskant informacijos forumuose ir visur kitur, tai nieko gero neduoda. Reiketu palikti visa gydyma profesionaliems gydytojams. Paciai uztenka buti atsakingai uz tikejima laiminga pabaiga, kas irgi yra nemenka uzduotis. Jei isejus is gydytojo lieka neatsakytu klausimu ir dar norisi skaityti foruma, reikia keisti gydytoja - i toki, kuriuo pasitiketum 100proc. As esu labai dekinga gydytojai Dainai Visockienei is Vaisingumo klinikos, kurios deka nustojau skaityti sita foruma iki pat to laiko, kai jau reikejo dometis kudikio kraiteliu.

[quote=Superach,2011 05 06, 13:48]
Sveika. Nenoriu pripaistyt nesamoniu, nes nesu medike, bet kiek as suprantu, tavo





aciu uz informacija

tiesiog noriu iterpt savo istorija .vis pamenu kaip mane apemusi depresija kas kart laikydavo ilgiau savo gniauztuose, vis noredavau uzmigt ir pabust kitam gyvenime...istekejau zinodama kad vyras turi rupesciu del vaisingumo, jam as antra nuotaka-pirmoj santuokoj jo moteris nesulaukusi teigiamo atsakymo nusprende pasiivairinti savo gyvenima ir del ko seima isiro.tikrai jos nesmerkiu-ja kuo puikiausiai-bobiskai suprantu.tekejau galvodama jog meile gali viska, svarbu tvirtai suremti pecius , be to gavau nuosirdu pazada jog darysim viska.gyvenima pradejom sunkiai-pirmieji pasiemem paskola bustui, visko reikejo.....nusprendem pradet gyvenima kad galetumem imtis vaikelio reikalu....pradejom varstem visokias duris nuo kliniku iki burejos .ir vienadien uzejom i vaisingumo klinikos dr. Egles Tvarionavicienes kabineta....pamenu kad kaip vaikas blioviau -nes niekas man negalejo pasakyti kad viskas gerai jus busit tetis ir mama.nusprendem imtis -pacios sudetingiausios ir brangiausios proceduros, nes ji buvo pati realiausia.pirma ejo kaip ant sparnu ziaurios dozes vaistu viskas klostesi sklandziai,vaziavom i vilniu procedurai-neblogai, bet kai reikejo skambinti del keliones apvaisinimui.gavom neigiama atsakyma.verkem abu.antra buvo ne tokia sklandi.bet ejom iki galo.neigiamas.darem laporaskopija.vis skambejo dr Usonienes zodziai- jei nieko nedarysi tai nieko ir neturesi.pradejom trecia karta, proceduros ejo sklandziai-apsivaisino, reikejo laukt kraujo testo.....neigiamas.jau neverkiau-kaukiau.draugai issiretino, pradejau jaus ziauru nepilnavertiskuma, kuzdesius uz nugaros......isejau is darbo isilsejom visa vasara , valgiau, geriau, linksminausi,ismokau teisingai suformuoti savo nora, vizualizuoti.....ir isbandem ketvirta karteli.po visu sirdies drebuliu, begalinio tikejimo as tapau .turiu 1.3 metu berniuka-pipiriuka, sveika, guvu,saunuoli,smarkuoli..... .zemai lenkiuosi visai mano daktaru kompanijai.juk tapau laime trykstanciu zmogeliu ...........linkiu visom istorijom tiktai laimingos pabaigos ir i jus ziurinciu giliu akuciu, bei bedantes sypsenos

Sveikinu
Papildyta:
Sis skyrelis suteikia vilties ir man....visada skaitydama apsiverkiu, visgi stebuklu buna

merginos stebuklai vyksta visiems, tik reikia ju sulaukti o as dar palauksiu kelis men ir tikiuosi jog vel sioje temutej parasysiu antra sekminga savo istorija

Ir aš pribrendau savo istoriją čia parašyti - gal kam nors ir ji suteiks vilties.
Ilgai ieškojusi, jau perkopusi 30metį, pagaliau suradau savo žmogų. Supratę, kad būsim kartu, nusprendėm nebesisaugoti, nes abiems ne po 18lika, nėra ko laukt. Gandras neatskrido. Atšokom vestuves ir nusprendėm jau padirbėti gandrų klausimu. O gandro kaip nėr taip nėr. Na, laukimo stažas ne 8 ar 10 metų, bet mums tie dveji atrodė kaip amžinybė - kas šitaip laukė, žino.
Esu labai dėkinga savo draugei, kuri sužinojusi apie mūsų laukimą ir nesulaukimą, pati 8 metus laukusi savo vaikučio, tiesiog privertė paskambinti į Vaisingumo kliniką. Pakliuvau į geras rankas, supratau, kad čia padarys viską, kad gandrai Afrikoje neužtruktų. Mums pasisekė - diagnozės nebuvo baisios: MB beveik tvarkoj, na, visada gali būti geriau, man ovuliacija vyksta, bet labai retai. Buvom tikri, kad tik va vos vos vaistukų, ir gandras mūsų. Pirmoji stimuliacija ir namų darbai pagal grafiką - nieko. Ašarų pakalnė, savęs nurašymas, kritimas ir vėl kilimas su dar didesne viltimi - dabar jau tikrai pasiseks. Pirmoji IUI - ir vėl tik viena juostelė...ir net pati nustebau, kad ne tokia ašarų pakalnė. Tik apsikabinom su brangiuoju ir pažadėjom viens kitam - mes viską ištversim. Antra IUI - nieko. Kalėdų Senis dovanų pagailėjo. Trečiajai IUI pakeisti stimuliuojantys vaistai. Ir - o stebukle - dvi juostelės! Džiaugsmui nebuvo ribų, sunku buvo net patikėti - negi pagaliau pasisekė?! Džiaugsmas staiga persimainė į naują ašarų pakalnę - 6tą nėštumo savaitę vos nepraradau savo žirniuko, nes kiaušidėje priaugo cistų, dar kiek ir būtų tekę operuoti ir vos užsikabinusio žirniuko 80 proc, kad būtų nepavykę išsaugoti. Esu neapsakomai dėkinga gydytojai, kuri rizikavo, išlaukė krizę ir išsaugojo mano stebukliuką, kuriam dabar 6 mėnesiai, neduoda mamai miegot, reguliuoja visiems gyvenimą, bet yra pats mylimiausias, gražiausias ir reikalingiausias žmogutis šiame pasaulyje.
Ką patarčiau laukiančiom ir nesulaukiančiom? Negaiškit brangaus laiko poliklinikose, kreipkitės į specialistus. Jie tikrai išmano savo darbą.
Sėkmės visom, gaudančiom savo gandrus!

Sveikute, labai tave sveikinu.
Pasakyk prašau, kokioje klinikoje tave tyrė, gydė? Kiek kainavo IUI ir pasiruošimas jam? Ar valstybė (ligonių kasos nieko nekompensavo)?

Avietina, Tavo stebukliukas tikrai pats gražiausias ir ramiausias mažylis