Dviejų brolių identiškų dvynukų Deno ir Jorio gimusių pelės metais, dvynių ženkle istorija prasidėjo taip. Nėštumas buvo planuotas. Visada norėjau gimdyti pavasarį, o ypač gegužės mėnesį, visada jutau, kad turėsiu sūnų, ir tikrai žinojau, kad ne dvynukus..... Mano gydytoja tai žinodama sakė, jog taip nebūna ..... tokio dalyko nesuplanuosi. Tačiau aš bandžiau ir pagaliau tą rytą pamačiau tuos du ilgai lauktus brūkšnelius. Kadangi buvo sugadintas ne vienas nėštumo testas, vyrui nieko nesakiau. Ta pačią dieną mano gydytoja pasveikino mane pastojus, o rankoje aš turėjau įrodymą - echoskopo nuotrauką su 5 savaičių maža pūslele. Iš karto greit primečiau, gimdyti birželio pačioje pradžioje, viskas taip kaip norėjau, todėl buvau patenkinta savimi ir be galo laiminga. Pakviečiau vyrą vakarienės ir pranešdama tokią žinią įteikiau nuotrauką. Kadangi nėštumas buvo planuotas vyro reakcija buvo tokia - nėštumo žinoma tikėjausi, bet ne taip greit. Abu buvom lengvame šoke, bet be galo laimingi. 8 savaitę man buvo užvesta
priežiūros kortelė ir tą pačią dieną gydytoja nutarė pažiūrėti echoskopu mane dar kartą. Kadangi viskas buvo gerai, ramiai atsigulusi laukiau, kol gydytoja tai patvirtins. Išgirdau sakant, - turiu tau gerų naujienų, na va galvoju, nuojauta manęs neapgavo, dar pajuokavau, - tai gal jau ir lytį žinot. Nea, ... ir atsuko monitorių į mane, kuriame aiškiai buvo matyti du atskiri kokoniukai viename maišelyje, tačiau tai man nieko nesakė. Jutau, kai gydytojos akys gaudė mano reakciją, nieko nesupratau kas ten ekrane ir nieko neįtardama nusikalbėjau, - technika žengia į priekį, matau lyg kažkokį pjūvį, nes yra du ... o kas tie du ?? ..Tuomet išgirdau keista klausimą, ar yra giminėje dvynukų? Dieve, prie ko čia dvynukai, žinoma, kad nėra. Mačiau, kad mano atsakymas nuskambėjo įtikinamai, todėl gydytoja žiūrėjo dar kartą, mane tai siutino ir ta nežinomybė man nepatiko. Kantrybė seko...Pagaliau gydytojos balsas mane vėl sveikino... aš atsidūsau ... ir dabar jau su 
. Buvau dideliame šoke, negirdėjau gydytojos balso, tik ištraukusi iš jos rankų nuotrauką sprukau pro duris. Vyrui paskambinau, bet pasakyti tokios naujienos telefonu neišdrįsau. Nemačiau mašinų, nemačiau šviesaforų, nieko nemačiau, kaip parvažiavau nepamenu... Tačiau man grįžus jis jau žinojo, nuojauta jo neapgavo... Dabar dideliame šoke dėl dviejų buvome abu su vyru 
Kažkur tris dienas savęs visai nesupratau: valandą širdis džiaugėsi, savo meilę jau dalinau į dvi dalis, kitą pusvalandį 
, bijojau atsakomybės už du, bijojau dvigubo vargo, buvo baisu, nes žinojau, jog viską reikės padaryti man.Visas nėštumas ėjosi puikiai, patvirtinta, kad nešioju monozigotinius dvynius, jau 17 savaitę sužinojom kas tupi, numatyta gimdymo data 06.06. Kadangi su dvynukais gimdymo data dažniausiai atsikelia keliomis savaitėmis anskčiau, buvau įsitikusi, kad gegužės vidurį jau supuosiu savo du kleckus ir iš mano planų jau niekas nepasijuoks... 37.5 sav. mane gydytoja dėl viso pikto pasiguldo i ligoninę, nes kaip ir laikas lūkštentis. Praėjus dar savaitei jokių požymių. Pilvas persitempęs, pradėjau tinti, pašokinėjo ir spaudimas, todėl lygiai 39 sav. suplanuojama operacija. Ir štai gegužės 29 d. 10.06 min. mano abu dvynukai vienu metu įkvepia po gaivaus oro gurkšnį ir pravirksta. Man viskas vyko labai greitai... buvau rami, nors kažkur giliai širdy bijojau ... laukiau tos akimirkos, kad sulaukt to jausmo ... skausmo nejaučiau, nors skaudėjo ... buvau laiminga, nes jau turėjau ...
Gimėm dideli ir sveiki Joris 3009 kg, Denas 3180 kg, abu po 53 cm ūgio, o ketvitrą parą buvom išleisti namo.
Todėl svajokit ir planuokit, nesvarbu, kad iš tų planų paskui ir pačios juoksitės....
O štai kokie mes http://private.fotki...joris-ir-denas/
