QUOTE(Pireja @ 2009 01 30, 15:06)
Pas Subjektyvia daznai galima aptikti loginiu nesutapimu (?). Galima butu ir daugiau jos perliuku prirankioti. Bet kai jai parasai, kad skirtingose zinutese jos nuomone destoma skirtingai, ana iskelia retorini klausima: 'Kaip jus skaitote?!'
Nu pas mane su logika tikrai viskas labai gerai, kitaip savo darbo negaleciau dirbti. Todel speju, kad Subjektyviai yra svarbiausia parasyti,
beleka, o ar su argumentais ir logiskai - tai jau antraeilis dalykas.
Pirėja,
su logika gal ir gerai, o kaip su humoro jausmu?
na negi tikrai nematai kur rašoma rimtai, kur - su ironija???
Šioje vietoje joks ne perliukas, tai subtilus pajuokavimas

Ir kas puikiai pasimatė, bent jau šiuo konkrečiu atveju jos žinutę perskaitei neteisingai

Tai gal ir kitais atvejais tas tas pats?
Papildyta:
aš šiek tiek ne į temą, o gal... ir į temą?

)
Savaitgalis juk artėja,
ir šiaip - svarbiausia, kad krizė neįsigalėtų mūsų mintyse ir širdyse
Taigi, istorija:
Šaltas sausio rytas. Vašingtono metro stotyje vyriškis atsisėdo ir pradėjo groti. Jis grojo 6-is Bacho kūrinius. Apytikriai 45 minutes. Buvo piko valanda, tad pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų - į darbą.
Tik po trijų minučių pusamžis vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir stabtelėjo kelioms sekundėms, bet netrukus nuskubėjo savo keliais.
Dar po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris.
Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko, tačiau neilgam - pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo trejų metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama jį grubiai patempė už rankos - jis buvo priverstas eiti su mana, tačiau eidamas vis gręžėsi atgal. Tai kartojosi net su keliais vaikais - visi tėvai vertė juos eiti šalin.
Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės buvo sustoję "valandėlei". Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per šį laiką muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti, aplinkui stojo tyla, tačiau niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo ženklų. Niekas nesuprato, kad čia pat grojo vienas garsiausių pasaulyje smuikininkų - Joshua Bell. Griežė smuiku, kurio vertė 3,5 mln $, vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad prieš 2 dienas iki šio pasirodymo metro stotyje, į Joshua Bell'o koncertą Bostono teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.
Tai tikra istorija. Joshua Bell'o incognito grojimą metro organizavo "Washington Post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo nustatyti, ar banalioje aplinkoje, netinkamą valandą mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vienus iš gražiausių kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savajame gyvenime?..
---
istorija tikra, o eksperimentas buvo nufilmuotas:
http://www.youtube.c...h?v=hnOPu0_YWhw