Globėjų paplepėjimai 2

Vaikams reikalingas pastovumas. Mažesnieji nepajėgūs suvokti, kodėl negali būti su Jumis nuolatos. Kiekvienas paėmimas-atidavimas vaikus žeidžia

bet gal kaip tik vaikui butu lengviau-laukimas, naujos emocijos, gal net stimulas geriau mokytis ir pan... Turim 7m dukra, gal vaikai susidraugautu. Tada butu galima ir atostogoms, ir savaitgaliams pasiimti.
Papasakokot is savos patirties

Imam savaitgaliais septynmetę. Tikrai jai labai sunku. Po Kaledinių atostogų verkė vaikas, kaip nenorėjo sugrįžti. Labai priprato prie musu. Kai kokį savaitgalį nepaimam, vos ne priekaištauja: O kodėl tada nepaėmei? Vadina mama, tete
Su savais vaikais sunkiau. Pradžioje labai norėjo, džiaugėsi, vos ne kaip šuniuką paėmus (atsiprašau, kad taip drastiškai, bet panašu) O dabar bamba, būna ir priekaištauja. Į mano protinimus "pabandytum pabūti jos vietoje" jau tik ranka numoja (ypač antrasis sūnus) - atsibodo tavo moralai
Va tokia musu patirtis

Aš pasakysiu labai paprastai ir gal labai negražiai, bet iš savo patirties. Su jokiom globom geriau neprasidėti, jei nori ramiai gyventi. Tik iš pradžių viskas atrodo labai gražu, bet paskui tai amžinas galvos skausmas. Kalbu ne apie pačius vaikus, o apie visą biurokratizmą. Esu tikrai nusivylusi. Dabar tikrai žmonės norintys globoti nesulauktų mano palaikymo, tiesiog tai nėra taip gražu kaip atrodo iš pradžių. Dabar jau niekas nepakeis mano jausmų dukrai, tačiau globos tvarka toli gražu nėra sutvarkyta...Nepykit, kad taip pesimistiškai.

... besirengdama globoti sutikau tik geranoriškus žmones. Kažkokiu drumzlelių gal ir buvo kūdikių namuose, nes nebuvo laikomasi nustatytos tvarkos...neturėjom pasiūlyto vaiko, rinkomės iš galimų, o tai mane labai trikdė. Kituose vaikų namuose itin jaukiai ir šiltai mus primė, ypatingai auklytės stengėsi...jautėm jų meilę vaikams ir pastangas prisidėti prie geresnio vaikų likimo.
Pasiiminėti savaitgaliais ir atostogoms nenešė ir mūsų ir vaikų nervai. Dabar laimingio esame visi kartu. Pusė metų buvo labai sunku...

Besirengdama globoti ir aš sutikau daug geranoriškų žmonių ir dabar jų yra. Aš kalbu apie tai kas vyksta ir kas gali vykti toliau , kai vaikas jau namuose gyvena, kad daug kas , oi daug kas nebuvo pasakyta per kursus, kalbu apie teisinius dalykus, pareigas globėjų, teises globėjų, iš vis didelį įstrigimą tarp visokių teisinių aktų, kurie iš esmės prieštarauja vienas kitam. Iš vis kai pastoviai sakoma, kad tu ,,tik globėja,, , kai tu viską tik privalai, bet nieko negali spręsti. Ai tiek to...

Bijau kažką kategoriškai teigti, bet savo nuomonę pasakysiu. Pasak Jūsų- neprasidėti su jokiom globom...na gerai, bet kuo kaltas tas vaikas, kuris yra neįvaikintinas? Mes dabar jau pridavę dokumentus nuolatinei globai mergaites, kuri turi mamą, kuri pripažinta nepajėgi dėl ligos ja rūpintis. Su tokiu požiūriu- tik ne globa- tai mergaitei jokių šansų būti paimtai iš vaikų namų. Ir tai todėl, kad mums, suaugusiems, neskaudėtų galvos dėl to, jog, sakykim, po kelerių ar 10 metų, iš mūsų tą vaiką laisvai gali paimti? Bet gal per tuos metus vis tik aš tam vaikui galėsiu duoti daugiau, nei vaikų namai- galimybę augti šeimoje?
Pabrėžiu- kalbu tik teoriškai, viskas mums dar prieš akis, todėl labai stengiuosi įsiklausyti į tuos, kurie jau tame katile virė ar verda. Bet duokite kokių nors konkrečių problemų pavyzdžių, kurios gali mūsų laukti. Jos sprendimo nepakeis, bet galėsim tam pasiruošti.

gal pirmadienį į Vilnių atlėktum? Iš Kauno ne taip jau r toli
Papildyta:


šiaip požiūris yra labai geras, sveikas toks sakyčiau . Gali iš globėjo vaiką paimti, aišku, bet kuo toliau galvou kad globėju būti retas ir mokam, taip mes pasiimam vaikus globoti, ir jie mums tampa labai savi, o to tkio pasirengimo, mokėjimo atsisveikinti kaip ir neturim, arba kitaip sakant retas turim. Tai išties sunku, bet dabar manau kad tesiog tai ra būtina- mokėti atsiskirti su savo pačiu mylimiausiu, ir brangiausiu. Svarbu yra išmokti mylėti , tiesiog tik mylėti ir neprimesti savo valios, o juo labiau nesisavinti, bet tokia pamoka labai naudinga ir reikalinga, ne tiek dėl globotinių, kiek dėl pačio savęs kaip asmenybės.

Labai geri zodziai alfija ,tikrai daugeliui sunku buti nesavininkiskais .As pati kitiems isivaikinti savo vaiku neduociau,o va kad su sesem ir broliais bendrautu ,tai tikrai labai noreciau,bet va mazes sese gyvena per keleta kilometru nuo musu,tai jos globeja i pasiulyma sesems bendrauti sureagavo labai jau savininkiskai ,visiskai nenori kad seses bendrautu .Nu paaugs musiske ,pati prie mokyklos nuvesiu ir supazindinsiu jas .
Odel globos ,kas dar neapsisprende ,galiu pasakyti ,bijai vilko neik i miska,visokiu ir sunkumu ir nemalonumu ,o ir priekaistu ar snairu zvilgsniu tikrai bus,bet jei jau ibridai i ta upe zinok ,kad isbristi is jos sansu nebera,reikia su viskuom susitaikyt ir zygiuoti pirmyn .

P.S. Vakar mano hyperiukas ,vos namo nesupleskino,nuziurejo kur tevas pasideda ziebtuvelio papildyma (benzina) ,tyliai nusvilpe ir sugalvojo lekstej padegioti,nudege blakstienas ir plaukus apsvilo...

Vaikas nekaltas, bet kalta mūsų globos sitema. Šiuo metu esate pilna gražių idėjų, nes nesusidūrėte su realybe. Aišku reikia tikėtis, kad ir neteks susidurti su problemomis. bet geriau jas žinoti iki pradedant globoti, nes paskui būsi kaip papuolusi į spąstus, nes nekovoti negalėsi dėl vaiko, o pati vakarais verksi, nes nebeturėsi jėgų.
Kaip pati sakai, po 10 metų norės paimti, kaip manai pati tai išgyvensi? O jeigu dar žinosi, kad vaikas paimamas į blogesnes sąlygas, o jeigu dar ir pats vaikas verks, kad niekur nenori eiti, o vaikų teisės sakys, kad reikia tai padarytis. Ką tada darysi? Leisi vaikui nusivilti tavimi, ar kovosi dėl vaikiuko? Ką darysi, jeigu vaiko biologiniai tėvai pastoviai lįs į tavo gyvenimą ir aiškins, ką ir kaip tu turi daryti, kaip jie tave mokys gyventi, nes jie tokią teisę turi? Jeigu sakysi, kad kovosi, tai tada verta pagalvoti, ar užteks jėgų, nes pas mus Lietuvoje tai padaryti be galo sunku. Nes visa globos sistema, o tuo pačiu ir teisinė bazė siaubingai apgailėtina.
Aišku tokie sunkumai ne kiekvieną kartą būna, bet reikia žinoti, kad taip būna.
Pvz. viena iš paskutiniųjų mūsų "nuotukių" apsireikšė biologiniai tėveliai ir viešoje vietoje pradėjo mūsų vaikui "teisybę" aiškinti: pradėjo aiškinti, kad mes esame teta, dėdė, jie yra mama, tėtis, mes esame melagiai ir t.t. Sukėlė konfliką viešoje vietoje, kurio vidury buvo vaikas, tai truko 15 min., tėveliai išvažiavo. Dabar vaikui sutrikimai, kuriuos turime gydyti mes , ir visą košę srebiame sėkmingai mes, nes mes turime rūpintis vaiku, o bio tėveliai gali su juo matytis




Savintis, nesisavinti, aš vaiko nesisavinu, auginu ir aiškinu, kas ir kaip yra gyvenime. Aiškinu, kas jį pagimdė, pasakoju, kaip atsirado mūsų gyvenime ir pan. Bet kad tas vaikiukas toks mažas, o ji pasirodo net nuo "mylimųjų" tėvelių saugoti reikia. Kas tai padarys? Kas jam išaiškins visą gyvenimą ir jo privalumus ir trūkumus, kas jam išaiskins, kas yra teisinga ir bloga? Pats vaikas pripažįsta tik tuos žmonės, kurie jį augina nuo kūdikystės, ir tik jais tiki, ką daryti? Leisti bet kam vaikui nervines ligas įvarinėti, ar saugoti jį tiek, kiek gali?

Alfija, parašysiu tau, kai vaikai miegos, nes dabar negaliu normaliai prie kompo pasėdėti. Buvau išvažiavusi, tik šiandien grįžome, tai todėl operatyviai atsakymo neparašiau

Košmaras r kažkodėl atrodo kad vaikas čia visai buvo pats pašaliiausias jų noruose ir galvose. O tai jie susitinka jūsų priežiūroj ar vieni , jie tiesiog norėjo įskaudinti jus. Paskui prasidės kita daina, tikriausia prasidės- tavęss nemyli, na myli mažiau- va turi savo, o tu paskutinis. Čia ne globos įstatymai supuvę, čia vaikoteisės iš esmės niekam neįdomios. Va kaip paskaitė tą Vaiko Teisių Konvenciją, suprato nesuprato nežinia, greičiau nesuprato negu suprato ir ėmė ją paraidžiui įgyvendinti. Tai yra baisiausia visada žavėjausi prancūzų globos įstatymai ir jų teisinė sistema vaikų atžvigiu.
Stiprybės jums, ramybės brolio širdelei

As irgi butent del siu priezasciu globoti net neketinau tik vaikintis. Man sunku suvokti kad kas nors gali ateiti ir paimti mano mergaite tai tiesiog butu man pasaulio pabaiga.