QUOTE(Paragintoji @ 2009 03 04, 16:35)
Nu gerai, o tai tu man pasakyk, kaip yr tada, kai rašydama mąstai, kad gal nereik apie tai rašyt ir, kad būtent ir bus tai palaikyta svarbiausiu, nors tau taip visai neatrodo? Supranti, aš neneigiu akivaizdžių dalykų, tiesiog man viduje kažkas sako, kad esmė ne finansuose ir tiek. Nors jei būtų finansai - gal taip ir pasakyčiau. Bet kažkodėl manau, kad visai nerašyčiau...
O apie vaiko biomamą... Hm... Manau, kad čia kitaip, nei televizorius

Kaip tik šiandien kalbėjau su kolege apie savo dukrą... Nu ir jai pasirodė, kad kažką slepiu, kad neįmanoma taip jaustis, ji man dėstė, kad vaikai turi jaust dėkingumą, o aš jai sakiau, kad jie neturi jaust, kad vaikai yra vaikai, o net ir suaugę jie dažniausiai nelabai jaučia tą dėkingumą, o ir kam jo reikia... gera, kai vaikui gerai, o ar jis dėkingas ar ne - visai nėra svarbu. Ji manė, kad aš meluoju ir mano dukra ko gera, labai nedėkinga...

Nu tai va tokia istorija.
Apie biomamą vis dar galvoju taip pat. Kaip tai ištverčiau... juk negaliu pasakyti to nepatyrusi. Bet, manau, kad ištverčiau. Ot, kai ateina vaikinas ir išsiveda tavo dukrą - taip keista... turėtų būt sunku... bet man sunku tik tada, jei leidžiu sau savęs gailėtis. Jei nesigailiu savęs, viskas būna ir yra gerai. Man dėl vaiko turi būt ramu. Ramu yra tada, kai vaikas savo poelgiuose ir sprendimuose yra tvirtas ir jam yra gerai. Tai jei jam būtų gerai ir jis būtų tvirtas - laiminga būčiau ir aš. Aš galiu būt ir viena. Tikriausiai galiu. Ir tikriausiai jis kažkada su jais susitiks. Manau, kad tai beveik neišvengiama. Nors... mano vaikas visai nenori... Gal todėl aš čia atrodau tokia tvirta

Nu, tikrai, bus matyt, kaip bus... Aš tiesiog į tai žiūriu pakankamai paprastai.
atsigavai

, puiku. Nu aš aišku galiu po naučnym primeram paaiškinti, parodyti nu pasakyti po kokių biocheminių procesų įsijungia arba neįsijungia tie smegenų centrai kur kažkas kažką jaučia, arba nejaučia- dėkingumą, padėką arba ne.
Ar turi vaikai būti dėkingi, kol vaikai neturi, jie ir supračio neturi kas tas yr, ir geriausia jam tuo galvos nekvaršinti. Vaikus geriausia yra mokyti ne dėkingumo, o mandagumo to paprasto- ačiū, prašau, atsiprašau. Mokyti atsakyti už savo elgesį ne bausmėm- o atsiprašymu. Vaiką išmokytiatsiprašyti, ir kartu suprasti už ką jis atsiprašė, mokyti vertinti pažinti savo elgesį jį skirti yra menas, mokslas, yra augimas ir vaiko kaip asmenybės ir suaugusiojo taip pat. Iš to vėliau, kai jau tas vaikas užaugs, turės savo vaikų, išaugs ne dėkingumas, o padėka tėvams. Dėkingumas ir padėka yra skirtingi dalykai. Tau duosiu pavyzdį ir suprasi puikiai- garbė ir pagarba. Tai lygiai yra tas pats.
Laukimas dėkingumo iš bet ko, man iš tavęs, tau iš manęs, kaimynės troleibuso vairuotojo nesvarbu ko- yra žmogaus tuštumas ir savęs nuvertinimas, toks pigus nuvertėjimas ir iš giliai.
O va padėka, va jos tikrai reikia būt vertam, ją duoda arba neduoda, jos sulauki arba nesulauki. Mes , pameni, kitoj temoj diskutavom apie mamas vaikus, dėkingumą, padėką ir apie meilę mamoms, ir ar vaikai privalo. Tai va dėkingumas yra iš tų privalomų dalykų, jis nėra savaiminis, ar tai yra meilė? Dažnai girdžiu- jei jau nemyli tai privalo gerbti ir būti dėkingi.
Prievolės niekam jokios nėra ir būt negali. Ir dukra tavo nei dėkinga, nei nedėkinga- jokia. Ji tiesiog yra tas kas yra ir yra tokia, ne kokia tu ją auginai ar auklėjai, o tokia kokia ji nori būti ir tokia kokia ji save pati auklėja. Tu čia kažkaip gali dėkingumą kur įterpt-aš ne? Nu užką čia dar jie turi būt dėkingi- kad maitinai, kad myli, kad lovą, kad pastogę. Nu briedas kažkoks

išvertus maždaug kitaip, kad nepaskandinai kaip kačiuko kokio? Už tai dėkingas? Bandau taip primest- buitis tai yra vaiko gyvybinių funkcijų tenkinimas tose vietos kur jis pats nepajėgus atlikti- už tai dėkingas vaikas turi būt

, o emocinių poreikią tenkinimas tai čia reiškia apkabinimai, mylavimai čiūčiavimai, pokalbiai, auklėjimas ir galų gale bausmės- už tai dėkingas. DĖkingas už tai kad gimė? Davai pabando tegu tamystos kolegė kaip nors dar dėkingumą chromosomoms įsiepyt, arba kuriai atskirai. Neturiu aš sveikatos klausyt apie tuos vaikų dėkingumus tokius kokius jie reikalauja.
Man yra daug liųdniai, o teisingiau visiškai graudu ir liūdna kai šiukšles į konteinerį nešu- tai va ten to dėkingumo, padėkos ir pagarbos kiek nori mėtosi. Kas ten mėtosi- va tas ir mėtosi piešinukai, aplikacijos, lankstinukai- dovanėlės mamytėms ir tėveliams, kur vaikai tai gamindadami nu viską į tai sudėjoir padovanojo ir parašė- mama tave myliu, o paskui ta mama po dienos suglamžė ir išmetė, nu giliau( ta katra jautresnė

) o kita atvirai į šiukšlių kibirą. Vaikai gi visa tai mato, galų gale bomžai taip viską išverčia, kad tuos piešinukus vėjas po visur išnešioja. Ir ką? O darželio parodėlės, o mokyklų parodėlės, galų gale ne man tau pasakoti kaip mkyklose elgiasi tėvai ir kaip jie bendradarbiauja, ar ne?
Ką tau atsakyt apie tavo pasižadėjimus - galiu viena. Nu šaunuolė, bet plojimų tu dėl to nenusipelnei. O tu esi tikra, kad paauglystės metu vaikas ne kokį tau išbandymą duotų- mol išeinu pas bio, nemanai kad va gal čia labiausia ir yra ta patikra, ta vaiko tavo jausmų savo atžvilgiu revizija, magnetinis rezonansas taip sakant

. O gal jis nori kovos? Iš kur atspėsi? Čia diskutuotinas dalykas- statytis sau sienas, save programuoti- galiu/negaliu neverta, neneudinga niekam. Mes ir taip žmonės riboti, ir dar kažkuo save apriboti samoningai, statyti blokus- kam????Saugiau, tai nuo to saugiau nebus, nuo tokio saugumo pagalbos būti negali.
Dėl kolegės pastebėjimų, kad su tamstos jausminiu vidum neviskas tvarkoj, aš sutinku, norėsi papasakot papasakosi, ne tai ne. Aš tik tikrai žinau viena, kad visa tai kas yra vidui praeis ir susitvarkys, tą žinau. Taip įvyko džiaugsmingų ,o gal ir nelabai pokyčių, susidėlios vėl viskas atgal į lentynas- duok sau laiko.