Globėjų paplepėjimai 2

Paragintoji, va tau kiekvienas psichoanalitikas pasakytų, kad žmogus niekada nesako taip sau, ir akcentus net ir labai skubėdamas sudėlioja tiksliai. Kam dabar neigt, kad pinigai yra labai svarbūs ir kelia įtampą kai iš visur lenda - tas brangs, anas pabrango.
A matai, dar yra viena problema- pavydas, konkuravimas savarbiausia su kuo su TV. Nu, Paragintoji, nu tai pasiimk enciklopediją ir skaityk garsiai, ir skaidres rodyk .
Tu nenori paskaityti ką pati esi tais klausimais sakius, ir į juos pasiremti. Įdomu ką tu darytum iš tiesų, jei tavo vaikas pasirinktų biomamą, jei dėl TV taip graudu, kad net vadini atima.
Tu dar su šaldytuvu susgretink, ba paauglystėj su tuo daiktu irgi dažnai susiduriama, aplink jį trinamasi ir dažnai jo turinys tampa tiesiog svajonėm.
Nu tai nors multikus žiūri, reikia suprasti,kad tavo era jau baigėsi, kad interesai plečiasi , keičasi .Vertybės keičiasi. Psio- tu jam nebevisas pasaulis- dabar jame eina tavo vertybių neigimas r savo radimas. Taigi jis paauglys.
Supranti, va reks išmokt gyvent su dviem viename- vaiku ir suaugusiu tuo pačiu metu. Niekur mama nesidėsi.

Nu gerai, o tai tu man pasakyk, kaip yr tada, kai rašydama mąstai, kad gal nereik apie tai rašyt ir, kad būtent ir bus tai palaikyta svarbiausiu, nors tau taip visai neatrodo? Supranti, aš neneigiu akivaizdžių dalykų, tiesiog man viduje kažkas sako, kad esmė ne finansuose ir tiek. Nors jei būtų finansai - gal taip ir pasakyčiau. Bet kažkodėl manau, kad visai nerašyčiau...

O apie vaiko biomamą... Hm... Manau, kad čia kitaip, nei televizorius Kaip tik šiandien kalbėjau su kolege apie savo dukrą... Nu ir jai pasirodė, kad kažką slepiu, kad neįmanoma taip jaustis, ji man dėstė, kad vaikai turi jaust dėkingumą, o aš jai sakiau, kad jie neturi jaust, kad vaikai yra vaikai, o net ir suaugę jie dažniausiai nelabai jaučia tą dėkingumą, o ir kam jo reikia... gera, kai vaikui gerai, o ar jis dėkingas ar ne - visai nėra svarbu. Ji manė, kad aš meluoju ir mano dukra ko gera, labai nedėkinga... Nu tai va tokia istorija.

Apie biomamą vis dar galvoju taip pat. Kaip tai ištverčiau... juk negaliu pasakyti to nepatyrusi. Bet, manau, kad ištverčiau. Ot, kai ateina vaikinas ir išsiveda tavo dukrą - taip keista... turėtų būt sunku... bet man sunku tik tada, jei leidžiu sau savęs gailėtis. Jei nesigailiu savęs, viskas būna ir yra gerai. Man dėl vaiko turi būt ramu. Ramu yra tada, kai vaikas savo poelgiuose ir sprendimuose yra tvirtas ir jam yra gerai. Tai jei jam būtų gerai ir jis būtų tvirtas - laiminga būčiau ir aš. Aš galiu būt ir viena. Tikriausiai galiu. Ir tikriausiai jis kažkada su jais susitiks. Manau, kad tai beveik neišvengiama. Nors... mano vaikas visai nenori... Gal todėl aš čia atrodau tokia tvirta Nu, tikrai, bus matyt, kaip bus... Aš tiesiog į tai žiūriu pakankamai paprastai.

atsigavai , puiku. Nu aš aišku galiu po naučnym primeram paaiškinti, parodyti nu pasakyti po kokių biocheminių procesų įsijungia arba neįsijungia tie smegenų centrai kur kažkas kažką jaučia, arba nejaučia- dėkingumą, padėką arba ne.
Ar turi vaikai būti dėkingi, kol vaikai neturi, jie ir supračio neturi kas tas yr, ir geriausia jam tuo galvos nekvaršinti. Vaikus geriausia yra mokyti ne dėkingumo, o mandagumo to paprasto- ačiū, prašau, atsiprašau. Mokyti atsakyti už savo elgesį ne bausmėm- o atsiprašymu. Vaiką išmokytiatsiprašyti, ir kartu suprasti už ką jis atsiprašė, mokyti vertinti pažinti savo elgesį jį skirti yra menas, mokslas, yra augimas ir vaiko kaip asmenybės ir suaugusiojo taip pat. Iš to vėliau, kai jau tas vaikas užaugs, turės savo vaikų, išaugs ne dėkingumas, o padėka tėvams. Dėkingumas ir padėka yra skirtingi dalykai. Tau duosiu pavyzdį ir suprasi puikiai- garbė ir pagarba. Tai lygiai yra tas pats.
Laukimas dėkingumo iš bet ko, man iš tavęs, tau iš manęs, kaimynės troleibuso vairuotojo nesvarbu ko- yra žmogaus tuštumas ir savęs nuvertinimas, toks pigus nuvertėjimas ir iš giliai.
O va padėka, va jos tikrai reikia būt vertam, ją duoda arba neduoda, jos sulauki arba nesulauki. Mes , pameni, kitoj temoj diskutavom apie mamas vaikus, dėkingumą, padėką ir apie meilę mamoms, ir ar vaikai privalo. Tai va dėkingumas yra iš tų privalomų dalykų, jis nėra savaiminis, ar tai yra meilė? Dažnai girdžiu- jei jau nemyli tai privalo gerbti ir būti dėkingi.
Prievolės niekam jokios nėra ir būt negali. Ir dukra tavo nei dėkinga, nei nedėkinga- jokia. Ji tiesiog yra tas kas yra ir yra tokia, ne kokia tu ją auginai ar auklėjai, o tokia kokia ji nori būti ir tokia kokia ji save pati auklėja. Tu čia kažkaip gali dėkingumą kur įterpt-aš ne? Nu užką čia dar jie turi būt dėkingi- kad maitinai, kad myli, kad lovą, kad pastogę. Nu briedas kažkoks išvertus maždaug kitaip, kad nepaskandinai kaip kačiuko kokio? Už tai dėkingas? Bandau taip primest- buitis tai yra vaiko gyvybinių funkcijų tenkinimas tose vietos kur jis pats nepajėgus atlikti- už tai dėkingas vaikas turi būt , o emocinių poreikią tenkinimas tai čia reiškia apkabinimai, mylavimai čiūčiavimai, pokalbiai, auklėjimas ir galų gale bausmės- už tai dėkingas. DĖkingas už tai kad gimė? Davai pabando tegu tamystos kolegė kaip nors dar dėkingumą chromosomoms įsiepyt, arba kuriai atskirai. Neturiu aš sveikatos klausyt apie tuos vaikų dėkingumus tokius kokius jie reikalauja.
Man yra daug liųdniai, o teisingiau visiškai graudu ir liūdna kai šiukšles į konteinerį nešu- tai va ten to dėkingumo, padėkos ir pagarbos kiek nori mėtosi. Kas ten mėtosi- va tas ir mėtosi piešinukai, aplikacijos, lankstinukai- dovanėlės mamytėms ir tėveliams, kur vaikai tai gamindadami nu viską į tai sudėjoir padovanojo ir parašė- mama tave myliu, o paskui ta mama po dienos suglamžė ir išmetė, nu giliau( ta katra jautresnė ) o kita atvirai į šiukšlių kibirą. Vaikai gi visa tai mato, galų gale bomžai taip viską išverčia, kad tuos piešinukus vėjas po visur išnešioja. Ir ką? O darželio parodėlės, o mokyklų parodėlės, galų gale ne man tau pasakoti kaip mkyklose elgiasi tėvai ir kaip jie bendradarbiauja, ar ne?
Ką tau atsakyt apie tavo pasižadėjimus - galiu viena. Nu šaunuolė, bet plojimų tu dėl to nenusipelnei. O tu esi tikra, kad paauglystės metu vaikas ne kokį tau išbandymą duotų- mol išeinu pas bio, nemanai kad va gal čia labiausia ir yra ta patikra, ta vaiko tavo jausmų savo atžvilgiu revizija, magnetinis rezonansas taip sakant . O gal jis nori kovos? Iš kur atspėsi? Čia diskutuotinas dalykas- statytis sau sienas, save programuoti- galiu/negaliu neverta, neneudinga niekam. Mes ir taip žmonės riboti, ir dar kažkuo save apriboti samoningai, statyti blokus- kam????Saugiau, tai nuo to saugiau nebus, nuo tokio saugumo pagalbos būti negali.
Dėl kolegės pastebėjimų, kad su tamstos jausminiu vidum neviskas tvarkoj, aš sutinku, norėsi papasakot papasakosi, ne tai ne. Aš tik tikrai žinau viena, kad visa tai kas yra vidui praeis ir susitvarkys, tą žinau. Taip įvyko džiaugsmingų ,o gal ir nelabai pokyčių, susidėlios vėl viskas atgal į lentynas- duok sau laiko.

Nuo negirdėjimo ir neklausymo aš 'apkurstu' . Neklausai ką sakau? Gerai, neklausyk, bet neprašyk manęs nei panešioti nei knygučių skaityti nei dar ko. Su neklausymu taip pat. Ir labai ramiai paaiškinu, kad mes galime puikiai susitarti- nesipykdamos. Norisi pyktis - prašau- būsiu susiraukusi ir į tavo prašymus nereaguosiu, taip pat kaip tu dabar. Ir šventai stengiuosi laikytis žodžio. Pamažu, bet 'ožiai' retėja.
Dėl buvimo visur drauge net nežinau...mums taip iš pradžių buvo. Bet aš vis stengdavausi kalbėdama išeiti į kitą kambarį, grįžti, vėl išeiti, paskui jau plaudama grindis antrame aukšte ją palikdavau pirmame vis ką nors pasakodama- pas mus atvira erdvė tarp pirmo ir antro aukštų, tai ji mane kuo puikiausiai girdėdavo. Paskutiniu metu, vakare paguldžiusi antrame aukšte ją į lovą ir paskaičiusi knygutę, vis surandu kokių nors reikalų pirmame- pagulėk, sakau, truputį, bėgu iš skalbimo mašinos skalbinius išimti, paliksiu praviras duris, jei ko reikės, pašauk. Tai ir šūkauja kas minutę - ar tu greitai? Greitai, greitai, sakau, na ir tempiu laiką kuo toliau tuo labiau. Būna, kad ir užmiega, belaukdama.

Nu, mes čia šiaip apie vaikus diskutuojam

Apie dėkingumą pasakei tą patį, ką aš pasakyčiau, tik daug aiškiau, kaip visada Ir apie paprastą ačiū - prašau - atsiprašau - viską tą patį. Net šiandie nusidžiaugiau, kad maniškis pagaliau užaugo, nes su kolegėm sveikinasi, bo ans pradinėse klasėse manė, kad su juo anos sveikintis turi...

Apie šiukšlių konteinerius - baisiai parašei. Ir labai aiškiai. Kaip sutrypiama tai, kas žmogui svarbiausia.

Va čia - svarbiausia Jis labai labai šaunus ir mielas berniukas Na, negali gi visi būt pagal vienodą kurpalių, na, nežinau, gal todėl, kad pažįstu tave ir tavo mažių, bet man visada noris tave apkabinti ar tiesiog paprasčiausiai ištiesti tau ranką, nes aš tikiu, gal jaučiu, kad tau viskas pavyks Gi ir nenorėk, kad pavyktų taip kaip tu nori. Kas dabar atrodo problema - po kurio laiko pasirodo kaip privalumas. Nežinau, nežinau, manau, kad nereikia vaiko kišt į standartus, nes tikrai tu jo į juos neįkiši Na, yra sunkiau, nes mes įpratę elgtis pagal elgesio ir auklėjimo standartus... Ir ne šiaip gebėjimų reik ir proto, kad sugebėt į viską pažvelgt kitaip. Supranti, aš vis menu tavo švytintį veidą, kai tu pasakoji apie savo mažiaus išdaigas Dažna būtų susinervinus - o tu - švyti. Tiek meilės tavyje! Nu, tai kai jos, tokios nuoširdžios, tiek daug - viena ar kita situacija ar problema tikrai sprendžiasi teigiama linkme.

Aaaa. Šita, Alfija, ot tavęs paklausius aš šian knygą apie vaikų auklėjimą pasiėmiau tik ji penkta pagal skaitymo eiliškumą pas man, bo ir kitos labai svarbios

Panašių situacijų tau papasakotų ne viena. Aš esu jau rašiusi, kaip mano mažius elgdavosi su jo laukiančiais diedukais. Nesisveikindavo, išlipęs iš mašinos eidavo per daržus, pievas, ignoruodavo juos ir parodydavo, kad jam čia "dzin". O važiuot pas juos labai norėdavo. Nelabai jau ir atmenu, iki kelių metų jis taip elgėsi.. Trijų - keturių - penkių tai tikrai... Bet mes tokią išmintingą bobutę turim!!! Ji visvien jį apžaisdavo, tarsi jautė kaip reik elgtis. Paprastas kaimo žmogus... Pamanydavau, kad suvokimo tur daugiau, nei psichologinėse knygose.

Dabar ne tik, kad važiuoja, bet ir šieną krauna, klausia ką gali padėt ir myli vieni kitus ir geriausias anūkas yr. Nes neįsižeisdavo, priėmė kaip natūralų dalyką, tiesiog išlaukė, kol vaikas paaugs ir išsispręs savo problemas. Tarsi suvokdami, kad jie jau suaugę, o čia vaikas. Nors man kartais atrodydavo, kad jis niekad nepasikeis

a tai dabar vaiką jau knygiškai auklėsi, teoriškai taip sakant praktika išsisėmė. Nevos kokia amerikanska, šiaip europeiska, užsienietiškai pavarysi , sėkmės kuo nuoširdžiausios. O šiaip geriau jau A.Griciaus humoreskas pasiėmus būtum- naudos daug daugiau. Gintei patariau paskaityt ne kad nemoka, o kad suprastų jog moka . Bet čia rimtai.

Ginte kojyčių, tu gal jau perskaitei ką parašei- kas turi kojas- tas ir ateina. Kaip ten pas tave su kojom . Usekla, vaikas tai usiok srazu, galiu pasakyti. Čia su nesaugumu niekaip nesusiję, kaip ir ėjimas laukais Paragintoji

Tai, kad net gerai nepažiūrėjau, stvėriau pirmą pasitaikiusią, bet tai visiškai nereiškia, kad aš ją skaitysiu Mat, užėjau vienam geram žmogui knygą apie autistukus paimt, tai ir sau tavi prisiminus nustvėriau. Gal iš juoko, gal iš noro paerzint Nu, manau, kad iš geros nuotaikos tai tikrai

Nugis ir nesakiau, kad su nesaugumu susiję. Manau, gal su charakteriu, užsispyrimu, bet dabar jau galvos nesuku su kuo tai galėjo būt susiję. Tai buvo kažkada, o šiandien yra šiandien. Tik Gintei (o ir Dar, nors jos ir nepacitavau, bet visiškai ir jai) norėjau parašyt, kad ne tik jų vaikų poelgiai nesuvokiami ir, kad aš nesu atradus priemonių, kaip tą elgesį pakeisti. Tiesiog laikas savo sustato ten, kur viskas ir turi būt. Nu ir meilė. Jau ta tai viską gali.

Džiugui Ale gi ir pasiilgau, jau visas vyras užaugęs bus...

aišku kad paaugo, taigi šeštadienį stuktelėjo visi aštuoni. Šventėm tris dienas
Papildyta:


o šiaip su Jūrate mes tiesiog pramogaujam, visa savaitė žvengiam, labai linksmai šiaip- žiūrim serialą- Kadetstvo, rusišką. Bet bendroj sumoj labai geras, pabandyk, ten paauglius rodo, realius tokius. iš gyvenimo. Rimtai

na ne kiekvienas neša jau tuos vaikų piešinius į konteinerį. Ir kad jie mėtosi laukais, tai dar nereiškia, kad juos išmetė tėvai. Vaikai patys tvarkydamiesi išmeta savo piešinius, nes mano kad jie jiems nereikalingi.

beje, as tiek vyresnėlės saugau piešinius ir pradinės klasės visus knygutes, pratybas ir t.t. Jau nekalbu apie kai kuriuos drabuželius ir kitus daiktus. Tiksliau ji pati saugo. Neleidau išmesti. O tai kas buvo jos padovanota. Iki šiol turiu. Jų nedaug. Dabar mažylės pilna papkė. Iš mokyklos.

taip, tikrai, ir kaip aš tokia kvaila nepagalvojau, jog piešinukus su užrašu myliu tave mamyte, mylimai mamytei, taip vadinamus tikslinius atvirukus- su mamos diena, su Kalėdom, tas kur dovanoja mamoms patys dar ir saugo . Ką savo nereikalingo išmeta tai jau jų pačių ir reikalai, visi žmonės turi šiukšlių ar atgyvenų. Aš kalbu apie tai, ką išmeta patys tėvai.