Neramūs pirmieji nėštumo mėnesiai nežadėjo nieko gero: tepliojimas, skausmai, kraujavimas... Aplankiau didelę dalį Kauno ligoninių ir po 12 savaitės lengviau atsipūčiau :"mes dviese". Iki 2001 metų balandžio 15 dienos Šv. Velykų ryto..
Lygiai septintą valandą ryto pabudau pajutusi kažką keisto. Kažkas sunkėsi iš manęs, tik negalėjau suprasti kas. Gal tai mano kulverstukas mamą žadina šventei spyriu į šlapimo pūslę? O gal vaisiaus vandenys, bet dar mėnuo iki gimdymo?! Pašokau iš lovos, tačiau tai nesibaigė. Kelią į tualetą lydėjo šlapi pėdsakai. Bandžiau analizuoti kas tai, kol nenuginčijamai pripažinau sau, jog prasidėjo gimdymas. Išsigandusi negalėjau net surinkti telefono numerio. Kaip pasimetusi mergaitė pirmiausiai paskambinau mamai. Ši, žinoma, taip pat buvo šoke. Tuomet paskambinau savo gydytojai, turėjusiai priimti gimdymą ir savo nuostabai išgirdau, jog jei neskauda, paskambinčiau po valandos. Pasimečiau, knygose rašoma, kad nubėgus vaisiaus vandenims net nesant gimdymo veiklos reikia važiuoti į ligoninę, bet juk ji gydytoja. Paskambinau po valandos, vėl atsakymas tas pats. Dar po valandos paskambinus gydytoja man pasiūlė po valandos, t.y. 10.00val. susitikti gimdymo namuose. Praėjus keliolikai minučių staiga suspaudė pilvo apačią, po 10 minučių vėl, po 5 minučių dar kartą. Nebėra kada laukti sutarto laiko! Mama po mano skambučio jau buvo pas mane ir dabar kvietė taxi. Vargšas taxi vairuotojas žiūrėjo į mane iš siaubo paklaikusiomis akimis ir prašė: "ponia, tik negimdykit čia, aš nemoku!"
Gimdymo namai užrakinti, atidariusi duris akušerė su piekaištu pasiteiravo kas man yra. Išgirdusi, kad gimdau įsileido. Aš, kaip pareiginga gimdyvė kaip litaniją išklojau esamą padėtį: "nėštumas 36 savaitės, prieš savaitę kaklelio atsidarymas buvo 2 centimetrai, vandenys nubėgo prieš dvi valandas, sąrėmiai kas 5 minutės". Tačiau atsakymas buvo griežtas: "lipk greičiau, manęs kita laukia". Aš paklusniai lipau ant "svajonių lėktuvo" ir vėl šlapiai pažymėjau grindis. Apžiūros metu akušerė paklausė, ar aš žinau, kad pas mane gimdos kaklelio anomalija. Kadangi lankiausi pas vieną ginekologę, žinojau kad nieko panašaus nėra, taigi taip jai ir pasakiau. Ji tik keistai šyptelėjo, bet staiga perbalo ir išlemeno:"pulsuoja!". Ką tai reiškia aš puikiai supratau, iškrito virkštė! Medikė klykavo padrikus žodžius: pulsuoja, dūsta, greitai.. Prijungus aparatą vaisiaus tonų nebesigirdėjo. Besirąžydamas gydytojas įėjo per duris, bet akušerė nebegalėjo paaiškinti situacijos. Mano mama šaukė, kad darytų sekciją, tačiau per daug pasimetęs personalas nesugebėjo suorganizuoti tansportavimo į operacinę. Atvykti anksčiau ir pasiruošti priimti mano gimdymo nusprendusi mano gydytoja ginekologė papuolė į visišką chaosą, bet sugebėjo blaiviai mąstyti. Staiga aš atsidūriau operacinėje ir pabudau intensyvaus sekimo palatoje.. O mano pilvelio gyventojas? Kur? Gimė berniukas, mažiukas neišnešiotukas 2430g., 45cm. ūgio žvirbliukas. Nors po gimimo jam dar teko daug iškęsti, bet jis stipriai kabinosi į gyvenimą ir nepaliko manęs.
Antras kartas buvo visiškai kitoks. Po penkių mėnesių ilgų pastangų pagaliau manyje vėl gyveno taip laukiamas žmogutis. Ypatingai saugojau šią kruopelytę, net išėjau iš darbo, kad kenksmingos sąlygos nepakenktų mano svajonei. Devyni mėnesiai prabėgo kaip akimirka. Jau artėja terminas, o mažylė neskuba. Tik kartkartėmis gimdos susitraukimai vis primena apie neišvengiamą džiugų įvykį - naujos gyvybės atėjimą į šį pasaulį. Po ilgų svarstymų ir dvejonių ryžausi gimdyti pati, juk tokia dovana duota kūrėjo ir jis suteikė man antrą progą tai pajusti. Su nerimu laukiau ar tik dukružė nesugalvos per rugsėjo pirmąją palikti brolio be mamos. Tačiau dukrytė buvo supratinga. O ji jau ruošėsi ateiti. Kelias naktis iš eilės kankino gimdos susitraukimai. Ryte su baime dalyvavau šventėje, o jei tai įvyks visų akivaizdoje? Ačiū Dievui dar ne. Sekantį rytą nuvažiavau pas gydytoją apžiūrai ir...pasilikau. Kadangi skaičiausi "pirmakarte", tai ir atsidarymas užsitęsė, bet kai akušerinio sk. vedėjas praplėšė vandenmaišį veikla suaktyvėjo. Kaklelis atsidarė, bet mažiukė nenusileidus į mažąjį dubenį. Jau maniau kad neskirta gimdyti pačiai. Sunerimę buvo visi, ruošė operacinę. Po paskutinės patikros, gydytoja nusiramino - vaisius nusileido. Prasidėjo gimdymas. Keistas jausmas užėjo, atrodė visa iš vidaus išsiversiu atvirkščiai. Ir tada aš pagalvojau, kas gi mane vertė gimdyti, juk skauda. Bet trauktis nebuvo kur. O, po gero pusvalandžio pajutau lengvumą ir pamačiau savo pilvelio gyventoją išslystančią iš manęs su vandenimis. Šlapia, žvilganti kaip ateivis, kažkas nerealaus, neįtikimo. Ji išėjo iš manęs. Juokiausi ir verkiau balsu. Negalėjau susilaikyti. Džiaugsmas trykšte tryško, jausmų antplūdis nesuvaldomas. Glaudžiau mažylę prie krūtinės ir negalėjau atsidžiaugt, vis dar raudojau..ir bučiavau ją, bučiavau..
Saulutė gimė 3268g. ir 53cm.
