Durys - Puslapis 38 - Namai

Ir mes norime pasidalinti įspūdžiais apie durų užsakymą.
Užsakėme UAB Medritas (Panevėžys). Aptarnavo p. Rytis.
Atvažiavo ir parodėme kambarį, kuriame reikėtų durų. Kitame kambaryje planavome tik ateityje, nes ten nebuvo grindų, o ir išlaidos jau suplanuotos. Žmogus pamatavęs pasiūlė įsigyti abi duris. Atsakėme, kad neplanavome ir pnš. O dar ir grindų nėra... Šis nuramino, kad grindys čia - ne bėda, o dėl išlaidų - galima atidėti apmokėjimą. Na, pasiūlymas sudomino. Palūkanų mokėti nereikia, o durys gali stovėti netgi jau dabar kol nesudėjome grindų. Puiku! Sutikome. Susimokėjome 1100Lt ir laukėme.
Atvažiavo 'durys'. Žinoma, kaip ir visur gamyboje - būna niuansų. Kartais pagaminama sklandžiai, kartais su trūkumais. Bet pirmiausia užkliuvo ne tai. Pasirodo, atvykęs montuotojas pasipiktino, kad mes nesusidėję grindų antrajame kambaryje. Mat jis dabar negali sumontuoti ir neįmanoma to padaryti. Pasirinko pakeltą toną ir kaltina mus. Pasitesinome. Nuraminome. Šis vėliau pamėgino ir žiūrėk - durys stovi. Taip ir nesupratome ko jis mus puola ir ko p. Rytis apžiūrėjęs vietą patikino, kad čia dėl to jokių rūpesčių nekils. Bet kilo. Ir nemandagų toną teko nuryti...
Durys stovėjo dulkėtos ir buvo vėlus vakaras. Išlydėjome svečią. Kitą dieną duris pasivalėme ir apžiūrėjome. Radome šokių tokių defektų, kurie mums nepatiko ir tikrai negalėjai patikėti, kad moki kaip už naują daiktą. Pinigai mums nemaži ir norisi džiaugtis daiktu kaip nauju. Radome kažkokius plėmus ant stiklų, matomi vinukai. Iškart pasiskambinome p Ryčiui ir papasakojome apie tai. Paprašėme atvykti ir apžūrėti. Šis pasakė, kad atostogauti pradeda ir galės tik po naujųjų metų. Palinkėjome gerų švenčių ir laukėme vizito. Po naujų metų ilgokai jis nesirodė. Manėme gal kelionėje žmogus. Bet kai persirito laikas į antrą metų mėnesį, nutarėme pasiskambinti. Atsakė, kad mūsų nepamiršo, bet sekančią savaitę ar artimiausiu metu bus Vilniuje ir užsuks. Laukėme. Po kurio laiko teko vėl kantriai priminti. Patikino, kad nepamiršo. Paskui dingo kaip į vandenį. Pradėjome spėlioti kas čia per maniera. Pagalvojome patikrinti jį, kiek jo atmintis sieka kai iškyla problemos ir ateina laikas apmokėjimui? Ir ką jūs manot? Praėjo pusmetis. Gauname laišką iš jo, kad esame skolingi likusią sumą pinigų! Na ir naglumas pagalvojome. Šitiek laiko ignoravo, o dabar kai laikas mokėti, tai savęs nepamiršta - siunčia laišką... Paskambinome. Pasipiktinome tokiu jo elgesiu. Priminėme, kad yra telefonas, yra bendravimas gyvai ir kodėl čia tokie 'raštiški' dalykai prasideda, kai nebaigti darbai..? Tuomet pasisiūlė atvykti ir paimti duris pataisymui. Pabijojome, kad jeigu žmogus neturi atsakomybės ir ignoruoja, tai dabar paleisti jį su sumokėtais pinigais ir durimis - mintis neviliojanti. Atsakėme, kad duris tegul pasiima, bet pinigus palieka. Tuomet nebus bereikalingų laiko tampymų, ar gaudimo po visą Lietuvą. Aiškiai davėme suprasti, kad po tokio poelgio jau nebepasitikime juo. p. Rytis pasipiktino, išsakė moralą, kad jei apie kitus taip galvoji, tai pats tokiu ir esi. Lyg mes sprendžiame apie jį ne iš jo dabartinio poelgio, o iš to kokie patys esame... Įdomi logika. Beto apkaltino, kad naudojomės tiek laiko jo durimis. Keistas požiūris...
Atvyko montuotojai. Apžiūrėjo. Turėjo viltį vietoje sutvarkyti. Įsitikino, kad nepavyks. O apie tokį dalyką, kurį mato, atsakė, kad dar taip nebuvo. Pirmas kartas. Nieko... O dėl vinukų patikino, kad esmė matyt įrankuose, o jie atitinkamų gal neturi. Na, mes nežinome tų gamybinių niuansų, bet tai neturi mus dominti: kokie įrankiai, kokia gamybinė bazė ir pnš. Jie nutarė pasiimti duris. Suprato, kad netilps į automobilį. Mažokas... Išvažiavo.
Kitą kartą atvyko didesniu automobiliu ir išsivežė. Mes dar bandėme prašyti p Rytį patį atvyktį prieš atsiimant duris ir apžūrėti, ar pretenzijos pagrįstos, bet jis vengė ir tiek. Na, nepriversi gi. Svarbu, kad bent pajudėjo kažkas, kai piniginis klausimas atėjo.
Taigi, išsivežę, patvarkę duris susisiekė ir sutarėme montavimo laiką. Prieš atvykstant pasiskambinome p. Ryčiui, kad pažiūrėti, kaip dabar jis į tai žiūri, kai galbūt pačiam buvo galimybė išvysti duris. O dėl tokio jo elgesio, paprašėme nuolaidos. Žinoma, tai tik derybos. Nėra, tai nėra. Bet derėtis visada reikia. Bet čia buvo kulminacija. Po to kai jis išgirdo apie nuolaidos prašymą - žiauriai pasipiktino. Pasiūlė jam kompensuoti tai, kad mes durimis naudojomės. Ir matyt dar nesuprato, kad pats įstūmė mus į tokią padėtį ir tuo naudojasi. Paskui pradėjo kalbą visai gražiai ''Ko čia šūdą mali'' ''Reiktų už tokias kalbas į dūdą duoti'' ir pnš. Na, buvome lengvai tariant ''apšalę''. Supratome kas per žmogus bendrauja. Kitaip sakant, jei tavo nuomonė ir požiūris į situaciją kitoks nei jo, tai tokiu atveju 'į dūdą gali gauti'. Tad pirk mielas kliente, paklusk ir tylėk. Tiesa, pokalbį įrašėme tel.
Pasikonsultavome su teisininkais (giminaičiai). Atvėrė dvi puses: esminę - turi duris ir susimoki, bei kitą - klientų aptarnavimo kokybė. Gali kovoti jei įžeistas esi. Dar klausimas ar turi noro ir jėgų bilinėtis?.. Alternatyva - viešumas. Nutarėme šia savo teise pasinaudoti ilgai nesivargindami teismų, ar bilinėjimosi procesais. Duris gavome kokių norėjome. Pinigus montuotojams padavėme. Žinoma buhalterija juoda, jokių kvitų ar įrodymų nebūtų. Parašus ėmėme kur galime. Bet svarbu, kad daiktas yra.

Taigi, tokia mūsų istorija su UAB Medritas ir Ryčiu Riauba.

p.s. montuotojai atskleidė paslaptį - jis su tiekėjais bendrauja irgi panašia gatvės kalba. Būna situacijų, kad nieko dėtas vairuotojas, kuris tik veža prekes būna užpultas grasinimais 'duoti į snukį' už tai, kad jam pakrovė ne tas prekes... Pasibaisėjome tokiais gandais.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis