QUOTE(Arvilyte @ 2008 12 27, 20:00)
Nors as dar

irgi pati labai daznai pagalvoju apie tai, kad viena diena sulauksiu sio klausimelio... Suprantu, kad meluot tai tikrai nereikia ir tiesios VISOS sakyt nereikia taip pat, bet tiesiog pasakyt "Jis musu nenorejo" tai bijau, kad gali kazkoki kompleksa ivaryt sie zodziai.. Koki tai nepilnavertiskumo... pati vis dar galvoju ka reiks pasakyt, bet dar laiko truputi yra

galbut iki to laiko sugalvosiu ka nors idealaus. Bet kitas dalykas: jei gyvenime iki to klausimo jau bus kitas zmogus, kuri GAL jau ir vadins vaikelis teveliu, tai taip ir palikt, kad va tevelis tas, kuris salia ar kazkuriame amziuje geriau pasakyt tiesa? Na maza kas gali "susisviest" biologiniam.. Jei kadanors viena diena prisistatytu, tai irgi sumaistis tokia kiltu vaikui ir nepasitikejimas.. Gal as cia per daug suku galva,bet juk cia labai svarbus dalykai
Pas mano draugę panaši situacija. Jos tikrasis tėtis paliko ją su mama dar kai ji visai maža buvo, o mama kiek vėliau ištekėjo vėl, pagimdė sesutę. Ir ta mano draugė tėčiu vadina ne tikrąjį, o mamos vyrą. Kažkaip niekada ji apie savo tikrą tėvą nešnekėdavo, nors tikrai žino, kad toks yra. Ir jai gerai, ji gyvena normalioj šeimoj ir viskas.
O vaikui sakykit viską taip, kaip yra ir labai objektyviai, savo jausmų ir tiesos nemaišykit. Nes paaugęs vaikas vistiek viską norės sužinoti kaip ten viskas buvo, kad nei iš šio, nei iš to dingo tėtis. Jeigu paliko, taip ir sakykit, tik galbūt į savo situaciją pažvelkit iš šalies, dėl ko jis jus paliko, gal priežastis pateisinama buvo.. Garsiai apie tai su kiek paaugusiu vaikeliu pakalbėsit ir viskas bus gerai.