Minties jėga (2)

uzknisa

****

Na va, nors viena logiškai mąstanti moteriškė Smagu skaityti jūsų postus, tikrai.
Žmogus gali pakeisti daug ką. Kol yra sąmoningas ir kvėpuoja, kol nori to pats- tai būtina sąlyga, norėti pačiam. Sutinku, kad tai yra kontrolė. Kas verčia tikėti pasąmonės galiomis? Ką aš žinau, kas kitus verčia tikėti? Aš pati netikiu, aš žinau, kad jos veikia. Kokios aplinkybės priveda? Matyt, kad nekokios, nes lamingas ir patenkintas žmogus tuo paprasčiausiai nesidomės, kam jam visa tai? Nors yra ieškotojai, kuriems materialaus pasitenkinimo maža, jie tiesiog buityje, šeimoje neranda prasmės kaip būties pagrindo.
Ar mano gyvenimas buvo nekokybiškas? Pasakysiu, kad savo nekokybiškomis mintimis prisidirbau pasekmių. Jos dar ir dabar velkasi, todėl noriu išsitaisyti klaidas. Aš manau, kad žmogui duotas visko pakankamas kiekis, kaip Lego kaladėlių didelis maišas, iš to gauto kiekio galim pasistatyti viską, ko tik prireikia ir ką tik įsivaizduojam. Ne didinant savo išteklius kitų sąskaita, bet iš savo nuosavų kaladėlių. Ir tvarkant savas mintis mes tiesiog projektuojam kokybiškesnį statinį, mes palaidą nuosavą energiją iš jovalo padarom kažkuo, kas turi aiškius kontūrus, kurie paskui įsikūnija. Na, kaip prieš statant namą padaromas projektas. Todėl pozityvistui visada užtenka to, ką turi, tik turi jis kokybiškesnį variantą. Be to, pozityvistas supranta, kad yra amžinas takumas, energijos tėkmė, kad atiduodam, jei norim gauti, gaunam tai, ką kitas atiduoda. Juk skaitėt Muprhy, ten tik apie tai kalba ir eina.
O mano nuosavos klaidos man yra kaip pamokos. Supratau, kad kažkoks elgesio modelis yra nepriimtinas, todėl vengiu to.

Ar yra ta riba? Turbūt yra. jei žmogus įdės savo darbą, pastangas kažką gauti sąžiningu būdu, gal tai bus jo uždirbta ir viskas bus gerai, bet jei kažkokiom machinacijomis prisitempsim rezultatą, tada atsirūgs, tikrai. Atsirūgs taip, kad daugiau nenorėsim į tą pusę pažiūrėti.

Nelabai supratau, ką turit omenyje, bet ko gero, čia mąstom panašiai. Ankstesniam poste aš kalbėjau apie materialias dalybas. Čia kalba pasukta kita kryptim- pritariu.

Tai vat. Visam tam norų reikale yra 2 svarstyklių lėkštės: 1) su depresyviom ir 2) krykščiančiom išvadom. Bet dar yra vidurys, su stebinčiu, ramiu ir neprisirišančiu protu, kuris kaip svarstyklių ašis stovi stabiliai, savo nuosavoj kokybėj. Aš renkuosi tą stovo poziciją su liudininko ramybe, ne visada pavyksta. O tie norai- smagu, kai ateina, ko laukiu, kai ateina, ko nenori, tada galvoji, kuo prisišaukiau. Reikia kažkuo galvą užimti, tiesa? Nors viskas esmėj yra gerai
Kartais žmogui paprasčiausiai trūksta saugumo jausmo. Ir tą trūkumą bando kompensuoti visokiais būdais. Pozityvizmas- vienas iš jų. Kaip ir kvaišalai.

Jei žmogui užtenka to, ką jis turi, jam nereikia būti nei pozityvistu, nei pesimistu, nei piderastu. Jam niekuo nereikia būti, nes jis jau yra savimi.

Galit būti savimi, bet jei Jūsų laiptinėj yra narkomanų landynė?Jei būdamas savimi gyvenat bendrabutyje su kaimynais alkoholikais? Skaniai kvepia po išgertuvių, tiesa? Įkvepiat tvaiką ryte ir grįžtat į save Ir dar gyvenat iš valdiškos tarnautojo algos- bet būnat savimi. Jūs nesugebat nusipirkti geresnio automobilio, buto, nesugabat vaikus leisti mokytis geresnioje aukštojoje mokykloje- bet būnat savimi. Ai, koks skirtumas, viskas yra gerai ir taip.Tiesa? O gal ne? Kiekvieno pasirinkimas.
Na, ne jūs nesugebat, nesupraskit paraidžiui. Bet kiek tokių žmonių aplink. Ir kiekvienam duok, nes to moko religija?

Juk jūs rašėte apie žmones, kuriems užtenka to, ką jie turi. Ir tai, ką jūs parašėte - čia nėra nieko nei baisaus, nei blogo. Tegu būna narkomanai, kaimynai alkoholikai, jei yra alga- tai iš vis puiku, vaikams mokytis iš vis nereikia, jei pagalvoji, automobilis - kam jis?
Jūs kažkaip blaškotės, rašote apie tai, kad užtenka, bet norėtųsi aukštesnio lygio... Tai nėra tas atvejis, kai žmogui užtenka to, ką jis turi. O jei neužtenka - tai jam norėsis ne bendrabučio, o namo, vėliau pilies, norėsis kaimynų verslininkų, vėliau monarchų, automobilius juk norėtųsi kolekcionuoti, vaikus mokyti... net nežinau kur. Teisingai <Blondinas> paminėjo pasaką apie auksinę žuvelę.
Žmogus viską, ko jam reikia turi. Visa kita - tai tik jo godumas ir tuštybė.

tfu....

Žinot, ateina toks laikas, kai nieko keisti nebenori. Nes tavo siela nėra rami. Kad kažką pakeistum, reikia ramybės. I turbūt susitaikymo. Susitaikymo su tuo, kas yra dabar. Bet kai susitaikai, jau nebesinori ir keisti. Čia turbūt ir yra pozityvizmo paradoksas mano gyvenime. Man kažko reikėjo tada, kai aš visko turėjau. Kai turi daug, norisi dar daugiau. Kai tai tampa kasdiene duotybe, jau nebesinori to siekti. Net mintimis nebenori daugiau. Sielos ramybės, meilės sau net vaizduote neprisišauksi į savo gyvenimą. Turėjau tai, ko nebuvau verta. Kai turi tai, ko nesi verta, arba prarandi, ir likimo nereiktų už tai kaltinti, arba tai tave suėda. Aš žinau ką reiškia iš kitų ašarų ir praradimų pasistatyti sau namus. Man niekada nebuvo dėl to gėda, bet kad tai nesitęsia amžinai, jau dabar galiu pasakyt.
Aš manau, kad Jūs nesat visiškai atvira, sakydama kad netikit pasąmonės galiom. Jūs tikit. Jei žinotumėt, čia nesėdėtumėt. Jūs turėtumėt būrį pakalikų visame pasaulyje, ir skleistumėt stebuklą. Tie kurie žino, kaip paveikti minią, šitokiuose forumuose nerašinėja. Jūs teisi sakydama, kad pozityvizmas į kankinantį klausimą, kas yra gyvenimo prasmė, neatsako. Kai daiktai, aplinkybės, kurios yra sukuriamos vaizduotėj, pasiekiami ranka, nejučia kažkada ateis klausimas, a nafik man viso to? Koks skirtumas? Mirsim mes visi. Su geresne nei kaimyno mašina važinėdami, su nuosavu namu, ar sklypu kur Aukštaitijos regioniniam, ar tik su lūšnele liūdnai pagarsėjusiam darbininkų rajone. Nemirtingumo niekas nesuteiks.

Jūs niekada nemąstėte klaidingai. Pirimkit tai, kaip neišvengiamą tiesą. Jūs supraskit, kažkoks prasisiekėlis parašė veikalą "Tavo pasąmonės galia", kažkokia vos su dvylika klasių išsilavinimu, ją prie butelio vyno išvertė... Jūs tai perskiatėt, ir staiga sumąstėt, pyzdiec, kaip iki šiol to nežinojau, juk tai gyvenimui reikalinga tiesa. Šūdą. Taip gaunami pinigai. Paskaitykit, kelių autorių biografijas. Vargšai ubagai, bedirbę, kad bent prasimaitintų. Jų knygos, jų vedami mokymai jiems sukrovė turtus, čia kaip religija... Bažnyčios niekada nebankrutuos. L. Hay buvo patėvio prievartaujama, visą gyvenimą laikė pyktį ant vyrų. Supratusi, kad atleisti, tai savęs išlaisvinimas, parašė chujava tūčia knygų. Bet juk mes tai ir iki jos knygų žinojom? Ne, sakysit? Tie, kas rašo tokias knygas, nori sau palengvinti buitį. X. Silva pasidomėkit.

Suprantat, gyvenimas, ne namo statymas. Nepersistenkit su tikslais, tai įprotis, ir tiek. Mes gyvename, nes bijome numirt. O jau kaip gyvenam, pareina nuo mūsų. Ar Jums tikrai kažkieno teorijų reikia, kad galėtumėt su savimi taikoj ir ramybėje būti? Man reikia asfaltuotojo, kad keliuką iki mano kiemo išasfaltuoto, mento, kad jam susimokėčiau už kelius, duonos kepėjo, kad duonos turėčiau. Nafik man mąstytojų?

Pozityvistas mano, kad turi kokybiškesnį. Iš tikrųjų, jis neturi nieko, nes to ką turi, jam niekada neužteks. Ir nereikia būti pozityvistu, kad suprastum, jog jei duosi, tai ir gausi.

Žinau daug sukčių, spekuliantų ir vagių, kurie turi tai, ko jiems reikia. Bet yra vienas bet, nereikia pradėt galvot, iš kur tai. Jei pradėsi galvot, neišgyvensi. Dėkok, už rastą rublį, penkiasdešimt, ar pavogtą daiktą. Bet kuriuo atveju tai jau yra tavo. Kiek ilgai tai bus tavo, tik nuo tavęs priklausys.

Žmogus niekada nėra tuščias. Net nebūdamas pozityvistu jis turi ką duoti kitiems. Ir jam mažiau gaila.

tai jums tik juoda ir balta? kitų spalvų nėr?
Aš visada akcentavau laisvą pasirinkimą. Vienai užtenka vyro ir krūvos vaikų, kitas nori kurti, tapyti, parašyti knygą. Trečias sėdi Himalajų oloj ir neišlenda savaitėmis, nes jam jau neįdomu šis pasaulis. Aš visada už tai, kad žmogus, kuris žino, ko nori, galėtų tai pasiekti. Tai ne godumas ir tuštybė. Tai vadinama savirealizacija.

Šerkšne, sutinku su jumis. Nesutinku tik kai kuriais atvejais.
Sielos ramybės, meilės sau net vaizduote neprisišauksi į savo gyvenimą. Sutinku. Protas supranta tik proto dalykus ir tik proto dalykai jam yra pavaldūs.
Jei žinotumėt, čia nesėdėtumėt. Jūs turėtumėt būrį pakalikų visame pasaulyje, ir skleistumėt stebuklą. a kam man jų reiktų? Aš žinau, kad tai veikia, nes tuo naudojuosi.
Aš mąsčiau taip kaip mąsčiau, galvojau, kad slapukavimu galima išsukti uodegą, galima išvengti barnių ir išsilaikyti sau kažką, ko tada nenorėjau prarasti. Dabar turiu tai, ką turiu Nors tikrai dabar už tai dėkoju, už tokią pamoką.
Ar Jums tikrai kažkieno teorijų reikia, kad galėtumėt su savimi taikoj ir ramybėje būti? O jei dar negali žmogus su savim taikoj ir ramybėj būti? Jei nori to, bet nesuvokia, kad jis yra iš esmės tyras? Kiek kniso mums protą religija, tėvai, mokytojai? Kažkam , matyt, patogu, kad žmogus jaučiasi kaltas: "esu kaltas esu kaltas esu kaltas" tada neša pinigus į Bažnyčią, o ji tikrai neskurs. Kiek kunigų ir vyskupų atiduoda kitam savo priešpaskutinius marškinius? gi žmogaus dykai nepalaidoja.
Iš jūsų paminėtų autorių nesidomėjau X Silva. Nematau prasmės.
gal ir jums atrodo, kad suku uodegą, nes tikrai visko neparašau iki galo. apie savo tikslus ir norus kalbu tik su keliais žmonėmis, kurių žinios, nuomonė domina, iš kurių gaunu kažkokios naudos. Neesu tiek nupušusi, kad viešai išdėstyčiau save pačią.

Jei žmogus kažko nori, reiškia jam neužtenka to, ką jis turi. Ir kol bus norų, tol bus auksinės žuvelės efektas - godumas ir tuštybė.

Medini, Jūs arba labai jaunas, arba labai ribotas žmogus. Nueikit į supermamų onkologinių ligų skyrelį ir pasiskaitykit kaip gyvena ir kokias mintis puoselėja, bei stengiasi jas vizualizuoti mamos, kurios serga vėžiu ir kurių vaikai labai maži, na 3-5–10 metų. Kokias mintis stengiasi puoselėti vyresni, tie, kuriems jau virš 50 m. Turėsit ką veikti temų apie 10 temų. Jei perskaitysit visas: suprasit-rasit vieną bendrą dėsningumą ir, jei esate protingas, suprasit (suvoksit) esmę apie minties jėgą. Nors, kita vertus, galiu pasakyti, (dar ne taip suprasit). Tai tikėjimas, jog gali savo mintimis keisti savo ateitį. Kokia jo prasmė? Padeda gyventi šiandien. Sėkmės filosofuojant.