Minties jėga (2)

Aš labai ribotas žmogus, norėčiau visualizuoti save jauną, bet kaži ar pavyks...
Pati pasižiūrėkite kaip kvailai atrodo, kai mintys apie ateitį padeda išgyventi šiandieną. Šiandien reikia gyventi. Ateities daugumai tų moterų nebus.
Ir vaikų nekiškit, nedangstykit jais savo baimės ir egoizmo.

Vai vai vai, kokie mes neprisirišę, be norų ir viskuo patenkinti, vos ne šventieji. Nereikia vaidinti to, ko nėra. daug kas čia pilsto iš tuščio į kiaurą, nes gerai šiandien tiesiog sekasi, užsidirba, yra sveiki patys ir jų artimieji. bet užtenka tik atsitikti kokiai bėdai ir išstyžta kaip senos slyvos.
Man pačiai yra buvę taip blogai, kad nesinorėjo gyventi. Dabar dažnai pagalvoju, kas dėl to atsakingas ar kaltas? Aš pati? Mano mintys? Artimieji? Arba visi, arba niekas. Buvo, kaip buvo. Dabar jau žinau, ko noriu. Dėkoju už tai, ką turiu, bet tikrai žinau, kad pasieksiu ir tai, ko dar neturiu. Nes noriu, o to, ko aš noriu, visada gaunu. Tiesiog tai vadinu augimu.

O kokia iš to nauda? Kitaip tariant - "koks tolkas"?

Nesuklydau. ribotas, net daugiau nei galvojau.
Paminėjau jaunas ir vyresnes, nes patikėk, nevizualizuoja (žodis – vizualizacija) savęs nei gražuolėmis, nei misėmis, nei turtuolėmis. Įsivaizduoja, jog yra sveikos. Tokia vizija palengvina šios dienos košmarą. Gyventi šiandien būna taip sunku ir neįgalu, jog dažnam būna tik vienintelis noras – šokti pro langą. Sulaiko!!! VILTIS IR ŽINOJIMAS, JOG PASVEIKSTAMA, bei didžiulė atsakomybė už kitus, ypač savo vaikus. Nes net paliegusi – esi mama, ir galvoji, jog savo buvimu – vien buvimu – suteiki tam vaikui saugumą. Šiuo atveju egoizmas būtų pabaigti savo gyvenimą ir išsivaduoti iš šiandieninės baimės, nevilties, skausmo ir negalios, kaip sakiau, pakeliant prieš save ranką. Nors dažnas taip padaro, ypač vyresnio amžiaus. Šiais atvejais nedrįstu tokio poelgio įvardinti egoizmu: jie galvoja, jog iš didelės meilės sau ir savo artimiesiems.

p. s. Tas pats ir su darbu, pinigais, vyru, (darbo nėra, pinigų stygius, vyras lodorius arba „menininkas“). Įsivaizdavimas, jog bus geriau – vitis – sudaro prielaidas šiandien gyventi. Fiktyvios mintys (kuriomis tu įtiki)verčia judėti į priekį siekti to, ko trūksta. Mokytis, ieškoti darbo arba bandyti keisti jį į perspektyvesnį, pagaliau, kad ir gražintis. Net noras būti jaunesniam, iš pažiūros kvailas pavyzdys, verčia neapsileisti, sportuoti, pasirinkti tinkamą maistą, skaityti, domėtis gyvenimu, keisti požiūrį į supančias problemas, o nebūti tik sukriošusiu bambančiu senoliu, kuriam, pvz. 55 m.

Kaip šlykštu, kai mirties baimė dangstoma vaikais. Tegu šoka per tą langą. Nafik vaikams matyti savo tėvų kančias. Ir man, kaip mokesčių mokėtojui, bus geriau.
Žmogus turi šiandieną. Ir viZualizuojant savo sveikatą ateityje naudos yra tiek pat, kaip nuolat kartoti Kare Krišna, arba poterius. Pameginkit. Ir lengviau ir kiti žmonės negalvos, kad protelis nuo chemijos nuvažiavo.

Vizualizuoja tam, kad protelis nenuvažiuotų, čia tu teisus. (Ar dėl darbo, ar dėl netikusio vyro, viso šiandieninio gyvenimo, čia kam ko trūksta, jau kiekvienam individualu). Pagaliau viena protinga mintis.
Aš jau seniai po chemijų, sveiko dar proto ir vizualizacijų man nereikėjo, (esu pakankami stipri ir vaikai mano užauginti, jeigu ką, be manęs puikiai versis. Palydėti į gyvenimą).
P.s.
Jaunas ir nesusitupėjęs, šiaip nėra ko su tavim net veltis į protingas kalbas.
Beje, ar ne tu nepažinai popiežiaus Vatikane, berods pernai. Klausinėjai supermamų, kas tas senukas buvo? Pasimokyk gyvenimo, tada ir pakalbėsim, jei norėsiu.

Kol kas neturiu iš ko mokytis. Ir ko gero jūs numirsit anksčiau, nei aš pasimokysiu.
Papildyta:
Ir dar... protelis važiuoja iš nepasitenkinimo. O nepasitenkinimas kyla iš nepatenkintų lūkesčių. Atsisakius lūkesčių nebereikės užkimšti klykiančias smegenis visokiu brudu.

Serga ne tik seni, jaunimas, vaikai taip pat. Todėl tų jaunuolių, vaikų tėvai vizualizuoja savo ligonėlius sveikais: aišku tik tie, kurie prisimąsto iki tokio šiandienos palengvinimo būdo. Jie kuria viltį.

Beje, medini, mokesčių mokėtojau, tie šiandieniniai ligoniai – daugelis dirbo, kol nesirgo, mokėjo mokesčius ...ir tam, kad tu eitum į darželį, mokyklą, gautum skiepą į minkštą vietą.

Lūkesčiai ir vizualizacija turėtų būti tik šiek tiek atitrūkę nuo realybės. Atsižvelgiant į esamas aplinkybes realiai pagrįsti, tokie „arčiau žemės“, o ne dangaus.

Ką gali žinoti, ką gali žinoti? Gyvenimas mėgsta šposus, gal kartu už rankyčių susikibę keliausim, taip sakant, net tą pačią dieną: pakeliui susitiksim.
(Jei dėl mano amžiaus, esu pakankami jauna, gal kaip tavo mama, o gal net ir jaunsenė. )O vėžys tik liga, suni, bet tik liga. Būt gerai, kad nesusirgtum nei tu, nei tavo artimieji. Bet jei ir susirgtumėt, ne pasaulio pabiga ir ne gyvenimo. Tik toks posūkis ir lengvas kluptelėjimas...
Įsivėliau į šias diskusijas, nes norėjau atkreipti TAVO dėmesį, jog visokių vizualizacijų būna, nebūtinai mašinos ir aukso rūmai. Beje, mirštantysis, kad būtų lengviau priimti tai, kas vyskta, galbūt vizualizuoja rojų, nors iki tos akimirkos netikėjo. (kitas klausimas ar jis yra , ar ne?Tokiu sunkiu momentu, nelabai ir svarbu būna, ta tikroji tiesa, kurios niekas nežino).
*****
Turi tu savo nuomonę, nei gera ji nei bloga, (kaip ir mano). Tik ko trūksta, tai diplomatijos. Gyvenimas išmokys, bus visko ir gal vizualizuosi sunkiomis minutėmis. Labiau nei bet kas kitas šito griebsies tam, kad neišprotėtum arba rysi raminamus saujomis, arba nusigersi. Kuris variantas iš šitų trijų tau priimtinesnis?
Na viskas tikrai baigiu. Pasakiau ką norėjau. Plėtokit temą toliau be manęs.

Nusigerti. O mano mamai septyniasdešimt vieneri.
O diplomatijos taikyti forume nematau reikalo.
O iš visų priemonių, kurios nepadeda nuo peršalimo, degtinė - pati maloniausia.

Aišku. O aš gerokai jaunesnė, ne perpus bet gerokai.... labai smagiai į pabaigą čia pleptelėjau. Gal susitiksim kur nors pakeliui? Ne į rojų, o pvz. Hagoje? Dabar protingai vizualizuoju kelionę į Amsterdamą ir Hagą, o ten mano tiklsas Johanneso Vermeero „Mergina su perlo auskaru.“
Šitokios vizualizacijos, o vėliau jų įgyvendinimas man labai padeda gyventi šiandiena, perdaug nemąstant apie ateitį.

Na turėjau kažkada planų sukelti branduolinį karą. Bet po to persigalvojau. Taigi tarptautinis tribunolas bent kol kas man negresia. Abejoju, kad susitiksim Hagoje...

Medini, tai tau jau penktas desimtmetis eina? O medinukas tai tavo anukas? Beje, Medinuka su sv.Kaledom.