QUOTE(Medinis @ 2008 12 27, 15:06)
O nuo šešiasdešimties atsiras neapykanta valdžiai ir pyktis jaunesniems.
Nebūtinai. Tai greičiausiai priklausys nuo Jūsų susiformuoto požiūrio, nuo Jūsų vertybių, nuo įgytos ir subrandintos išminties, (nuo to pačio pakantumo ir tolerancijos). Kiek išsiugdysit ir išvis jei norėsit, jei bus toks poreikis tiek ir turėsit.
****
O šiaip pozityvizmas ir su tuo susiję vizualizacijos turi turėti realų pagrindą. Superpozityvistai patenka į savo pačių spąstus, kai kažkas vyksta ne pagal jų susikurtus vaizduotės paveikslus. Tiesiog susiklosto tam tikros objektyvios aplinkybės, kur jau nei mintys, nei didel norai nebeveikia. Tada krentama į juodą duobę, iš kurios sunku kapstytis: vis save kaltinant, jog per mažai norėta, permažai tikėta. Ir kabinamasi su dar didesniu įkarščiu ir tikėjimu į savo nelabai realų norą, tik mintimis, o ne darbais. Tada jau netoli iki fanatizmo ir pablūdimo. Tai vadinama pozityvaus mąstymo pinklėmis.
O kad mintis yra galinga ir turi savo neapčiuopiamą jėgą, tai taip. Nekart teko ištraukt per egzaminą bilietą, kurio labai norėjau (čia mano laikais egzaminus laikydavom su bilietais:rolleyes: ). Galima sakyti, jog tai atsitiktinumas. Bet kai nutinka panašūs dalykai (nebūtinai mano minėtas pavyzdys) vieną, antrą, trečią kartą, tada supranti, kad atsitiktinumas gali būti ne visai atsitiktinumas. Tiesiog kažkokia nesuprantama tavo nuojautos, noro, minties raiška ar rezultatas. Bet tai, kad įvyktų turi būti tam tikras realus pagrindas, pastangos (pvz. perskaityta du trečdaliai išmokti turimos medžiagos, jei nebus perskaityta net 1/10 to ką reikai žinoti, norėk nenorėjęs, svajok nesvajojęs stebuklo tikimybė bus laabi maža).