Vis dėl to nutariau parašyti savo nuomonę apie padėtį Klaipėdos GN, vis dėl to išbuvau čia 13 parų. Manyčiau, šis skaičius nenulemė mano nuomonės.
Tiek išbuvau, nes gimdymas buvo komplikuotas. Labai tikiuosi, kad besilaukiančiom savo angeliukų bus lengvas ir neužsibusite ligoninėje tiek ilgai. Siūlyčiau pataupyti pinigus sau ir mažyliui. Nebent manot, kad žmonės labai pasikeičia ir jų patirtis išauga nuo sumos dydžio, ar jūsų nervai tiek kainuoja kiek nusprendėte duoti gydytojams. Jei bučiau mokėjusi operavusiai gydytojai, anesteziologui (ir dar už kiekvieną vaistų leidimą

), mane ir mano mažiuką gydinčioms gydytojoms, dieną-naktį besikeičiančioms pogimdyvinio bei reanimacijos skyrių seselėms, aš ir mano mažylis liktųme be pinigų ir dar skolose.

Šiaip manau, kad jie padarė viską kas įmanoma mūsų labui. Sveikatos ir kantrybės jiems jų darbe. Ir svarbiausia poilsio, kad sveikatos ir dėmesio nepritrūktų.
Gydė mus nuo infekcijos, kurios dorai ir neatrado, tik kraujas ir bendra būklė rodė uždegiminį procesą. Bet infekcija net nesistebiu, nes GN pasirodė kaip "pereinamas kiemas" - lankytojų daug ir jie net pamiršta rūbus palikti rūbinėje, be to šalia gimdymo ir vaikų reanimacijos skyrių vyko remontai (dulkės koridoriuose, remontininkai su savo murzinais darbo rūbais kiaurai vaikščiojo per vaikų reanimacijos skyrių)

Kai man "apšoko" nosis, aš pati ieškojau seselių, kad duotų man kaukę, kad galėčiau su mažyliu bendrauti, nes žinojau, kad mažyliams labai pavojinga puslelinė. Kitų pamainų seselės išsigasdavo ir vis klausdavo, kodėl aš su kauke, gal kosiju, bet kai man jau užgijo puslės ir gydytoja leido nuimti kaukę, į pamainą atėjo seselė su dar neužgijusiomis apšokusiomis lupomis, o atėjusi gydytoja jai nieko net nepasakė

Kai atvažiavome į ligoninę buvo tą dieną pirmoji, bet kol pagimdžiau (nes kankinomės kokią pusę paros), gimdyvių daugėjo ir girdėjosi, kaip pagimdydavo tai viena, tai kita.

Pogimdyvinis skyrius greit prisipildė, naktį kaukė tai vieną tai kitą signalizacija - viena vienintelė seselė lakstė tai prie vienos tai prie kitos, man tikriausiai suleido vaistų paskutinei. Atrodo būtent tai seselei vyras kažkiek ir sumokėjo, kiek galėjau pastebėti iš po operacijos. Ji tiesiog fiziškai negalėjo persiplėšti, bet buvo vienodai su visom mandagi. Kiek reikia turėti kantrybės tokiame darbe, nemanau, kad jos atsirado gavus pinigus

Vaikų reanimacijos skyriuje taip pat buvo karšta, teko laukti, kol seselės atneš sterilizuotų indelių, nes buvo cezario operacijų įkarštis - visos buvo užsiėmusios. Taigi jei pakliusite į "piko" valandas, t.y. dienas, tai jau nieko nepadarysi, gydytojų ir seselių dėmesį teks dalintis su kitais pacientais, kiek beprimokėtum.
Tik neduok dieve neišsigaskite, toks jau tas gyvenimas - liejasi per kraštus.

Tiesiog teks pačioms palakstyti, daugiau domėtis. Seselės sakydavo, kad mano vaikelis nervingas, o kam nepritrūktų kantrybės, kai tave pastoviai bado, greitai pervysto, kyša zondus. Aš tiesiog dažniau ateidavau, šnekėdavausi su mažyliu, jis ir nusiramindavo, nusiramindavo ir seselės, joms ir daugiau kantrybės atsirasdavo.
Prisiminkite, kad mamos nieks neatleido nuo jos pareigų jaudintis ir rūpintis!