QUOTE(barsukele @ 2009 01 05, 11:56)
nebūtina, bet kad kitaip neišeina. lš pradžių valdytis, save nuteikinėti, o paskui pratrūkti, išsilieti ant vyro, vaikų.

Vaikščiojimais ratais, nuo kairės kambario sienos prie dešinės. čia ir avis negyva, ir vilkas alkanas.
nesveiko liūdesio nebūna. Tavo sielai paprasčiausiai bloga, ji nesutinka su kažkuo. O iš to seka arba depresija, arba sulaužyti santykiai, kas irgi paskui veda prie savęs kaltinimo ir depresijos. Visų pirma reikia susivokti, ko norim patys, esmėj. Tada, kai žinai, ko nori, nenervos nei pustuštė piniginė, nei zirziantis vaikas, tiesiog viskas atrodys praplaukiantys debesys su pragiedruliais

O kam valdytis? Būna kartais situacijų, kada tikrai važiuoja stogas. Dėl objektyvių priežasčių: ligos, nelaimės, nedamiegotos naktys ir t.t. Kai yra bėda, aš būnu geležinė, bet kai ji baigiasi ir pasitraukia, aš išsikvepiu. Bliaunu. Nerėkiu ant kitų, o bliaunu taip, kad ašaros upeliais teka. Be priežasties. Nuo žodžio, nesvarbu kokio - gero, blogo. Vaizdo per TV pamatyto. Ir pati sau pasakau: "Psio, Jadze, visi darbai ir reikalai eina šonan. Užsiperki nervus raminančių arbatų, B grupės vitaminų ir t.t. ir pasirūpini savimi, nes nervų sistema nusivažiavo", informuoju namiškius, kad į mano ašaras pernelyg didelio dėmesio kreipti neverta, tai išsibalansavusios nervų sistemos padarinys, vienok, man reikalingas polisis, todėl lai pasimaitina ir apsitarnauja save patys. O aš griūnu miegoti. Nes miegas man - dalykas šventas. O namiškius turiu supratingus, jie tokiais atvejais stengiasi garantuoti man poilsį. Taigi, pailsiu, išsimiegu, rėžimą susibalansuoju, jei išsibalansavęs buvo, kokio Triptano pageriu ir po savaitės kitos - viskas tvarkoje. Jokių ten afirmacijų, meditacijų ir t.t. Taigi, kam valdytis ir apsimetinėti, kad gerai, jei nėra gerai? Gal geriau sau ir aplinkiniams prisipažinti, kad nėra gerai, pagalvoti, ką gali naudingo padaryti tu, kad situacija pagerėtų, ką gali namiškiai, juos informuoti apie tai, nes jie ne aiškiaregiai - ir tai daryti

?