QUOTE(ragnez @ 2011 10 10, 11:21)
jei atvirai - tai viena is didziausiu klaidingai suvokto "pozityvizmo" pagundu. problemas reikia spresti, o ne nuo ju begioti...
pozityvizmas butu suvokimas, kad visi patiria vienokiu ar kitokiu sunkumu. paprastai sunkumai laikini, o problemos - isprendziamos. man dabar sunku, bet as galiu susitvarkyti ir rasti tinkama sprendima (arba kreiptis pagalbos ir ja gauti).
Prieš porą metų ar dar anksčiau buvau užaukusi čia, tai labai nusivyliau. jaučiausi papuolusi tarp fanatikų, tačiau dabar matau, kad yra ir tikrai kponstruktyviai mąstančių žmonių. Man labai liūdna stebėti savo draugus, kuriems net negaliu padėti, jie perka vis naujas knygas, moka didžiausius pinigus už seminarus, kur jiems nuolat plauna smegenis, kad jei tik panorės jie tikrai bus turtuoliai, turės savo verslą, vilą ant jūros kranto ir t.t.Tuo tarpu jie neturi nei verslininko gyslelės, nei noro dirbti
Juk knygose rašoma, kad dirbti nereikia, reikia tik suburti komandą, kuri dirbs tau, o pačiam reikia tik labai norėti ir tikėti kad tu viską gali
Ir žmogus plakasi, kuria vis naujus verslus, kurie vienas nuostolis, nuo to kenčia šeima ir vaikai. Bet visi tiki, kad kažkada jis bus toks kaip tas "vienuolis ". Jei jis atsisuktų pats į save ir priimtų ištiesų save tokį koks yra ir pradėtų dirbti tai ką tikrai moka ir sugeba, manau būtų laimingesnis ir turtingesnis nei dabar yra.
Papildyta:
QUOTE(storoji dama @ 2011 08 01, 22:00)
Pardon, jei įžeisiu kieno tyrus jausmus (protą). Iš principo ilgai ir be išankstinių nuostatų domėjausi sritimi, t. y. skaičiau, gilinausi. Na, man falšas, ir tiek. Opiumas liaudžiai, kitaip sakant. Tokio nėra pas Freudą, Adlerį, biheiviorizmo teoretikus.
Man priimtinesnis negatyvus (kritiškas) mąstymas; jis saugo nuo perfekcionizmo.
Bet jeigu kam nors padeda (nors nemačiau tokio atvejo savo akimis; mačiau tik, kaip kenkia) - pirmyn.
Aš taip pat domiuosi psichologija. Aš pozityvų mąstymą priimu ir vertinu kaip mūsų pasrinktą poziciją gyvenime, kritinėse situacijose. Pati nesu didelė optimistė, bet stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviau, visas situacijas vertinti kaip neįkainojamą patirtį, dėl kurios esu unukali, kažko išmokau ir t.t. Jei kalbėti apie mokslinius to pagrindus, tai tą mano nuomone rastųmėt kogtinytinėje elgesio terapijoje. Taip pat konstruktyvaus mąstymo galima rasti ie egziztencialistų teorijose.
Pasilikim kiekviena su savo nuomone 
Tiesiog noriu suvokti kokias gyvenimo dalis, mintis reikia išvalyti ir neįsileisti blogio. 
.
Šiaip jau nesu nuolatinė niurzga ir per savo 30 metų panašių nuotaikų nesu apturėjus... Kaip čia man dabar papozityvėjus, ą, mergiotės?
