Įkraunama...
Įkraunama...

Tėvų karšinimas (3)

Labas rytas 4u.gif
Na, ką gi, Awita , neišeina perkalbėt tai neišeina ... Gal kaip tik nekalbinant pati kurią dieną pareikš norinti keltis į pirmą aukštą, kas čia supaisys ax.gif
Mano tėčiui pernai 80 suėjo. Alzheimeris. Net negalėčiau pasakyt, kada prasidėjo, bet prieš trejetą metų ėmė progresuot šuoliais. Antri metai sunkios būklės. Bet dar pavaikšto, nėra visiškai gulintis...
Ir - teisybė, sunkiausia su emocijom... doh.gif
Atsakyti
Labas smile.gif

QUOTE(Alan @ 2009 01 28, 09:04)

Mano tėčiui pernai 80 suėjo. Alzheimeris.

Kiek galiu įsivaizduoti, ant svetimo žmogaus tokia ligą galima greičiau pastebėti nei ant saviškio? Ar ne?

Vakar pusę nakties skaičiau jūsų temą... negalėjau miegoti...Skaičiau lyg gyvenimišką knygą, stebėjausi tokiu pasiaukojimu ir meile...Labai sukrėtė Unos Li mamos mirties epizodas, negalėjau sulaikyti ašarų. Man, reiškia, dar labai gerai, o mama sveikut sveikutėlė, nėra net ko lygintis prie jūsiškių slaugomųjų.
Čia ligoniai, kad ir sukiausiai sirgdami, dar stengiasi, vaikšto, netgi valgyt pasiima. Susimąsčiau, nes mano mama jau seniai valgyt nepasiima, o visus tuos praeitus metus juk galėdvo, tik šiemet visiškai be jėgų paliko. Net kai maudydavau, ji stovėdavo duše ir sakydavo: man ir ausis dar išplauk doh.gif Nu juk rankas tai pakelia, kodėl taip elgiasi, nesupratau. O valdingumas, visų kontroliavimas išliko.

Jūs, mergaitės pavydėtinai stiprios, semsiuos iš jūsų kantrybės, kai man bus sunku, ateisu, paskaitysiu ir nusiraminsiu, nes matysiu, jog gali būti žymiai žymiai sunkiau.
Atsakyti
Awita, ateik ne vien tada, kai bus sunku, užsuk ir kai bus gera mirksiukas.gif Tų liūdnumą ir šiaip per akis gi.
Žinai, tavo situacija, kad ir trumpai nupasakota, man primena vyro senelės atvejį. Dabar ji pas savo dukrą, mano anytą. Ji, jau kadai 90 perkopusi senolė, taip šokdina namiškius, kad net baisu. Prie svetimų tai geruolė, vargšelė... O prie savų - Dieve neduok. Atneša anyta sriubos, o ji pastumia šalin net neragavusi, jei įmanoma - kad išsilaistytų, ir iškošia taip pagiežingai - sūru!.. Čia epizodas tik. O jų per dieną - devynios galybės.
Su džiaugsmu sprunku iš jų namo. Pas mus kad ir ligonis, kad ir sunkus, kad ir nieko pats nebepagalintis, bet nieko panašaus... O jei nutinka kas - žinau, ne iš piktos valios, liga savo daro...
Užtat nepasakyčiau, kad tavo atvejis lengvesnis mirksiukas.gif
Stiprybės ir kantrybės tau reik dvigubai daugiau negu man 4u.gif

Beje, su jau minėta senole geriausiai susitvarko vienas anūkas - griežtai, ganėtinai įsakmiai, tarsi prieštaravimų nė negalėtų būti. Jo dėka senolė apgyvendinta kambariuke prie virtuvės, netoli vonios, nors prieš tai buvo visokiausių cirkų. Išties panašu į Awitos atvejį...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Alan: 28 sausio 2009 - 10:39
QUOTE(Alan @ 2009 01 28, 11:36)

Žinai, tavo situacija, kad ir trumpai nupasakota, man primena vyro senelės atvejį. Dabar ji pas savo dukrą, mano anytą. Ji, jau kadai 90 perkopusi senolė, taip šokdina namiškius, kad net baisu. Prie svetimų tai geruolė, vargšelė... O prie savų - Dieve neduok. Atneša anyta sriubos, o ji pastumia šalin net neragavusi, jei įmanoma - kad išsilaistytų, ir iškošia taip pagiežingai - sūru!.. Čia epizodas tik. O jų per dieną - devynios galybės.


drinks_cheers.gif lotuliukas.gif lotuliukas.gif nu geras biggrin.gif Tikrai taip ir yra. Atneši valgyt, o ji būtinai ką nors prieš pasakys, pvz. kam tiek daug, aš gi nevalgau doh.gif Nu...nevalgo, tik... porą kotletų su bulvių koše ir burokėliais lotuliukas.gif

Bandau ir aš su ja griežčiau, bet bijau dar, kažkaip nesmagu. Tačiau kai matuoji spaudimą ir 129/71, tai vis vien pasako su tokia veido išraiška - nu va, apatinis per didelis doh.gif Žinok, man net muštis tada norisi lotuliukas.gif

Viena sesuo kaip atvažiuoja jos aplankyti, tai sakė grįžusi serga keletą dienų, nuo nervų ir įtampos jai veidas tinsta, ir šiaip sveikatai blogai. Ai, tiek tos smile.gif

Gerai, ačiu už pakvietimą - tikrai ateisiu, kartais norisi ir išsipasakoti tuos cirkus su mama. Ligonius tai labai atjaučiu, bet maniškei net greitoji niekada nebuvo kviesta, jau nekalbu apie gydytojus - neprisileidžia jinai jų schmoll.gif
Atsakyti
QUOTE(Awita @ 2009 01 27, 22:00)
Tikriausiai mamos netektis buvo jam labai sunki?

Tikrai jam labai sunku, nes mama buvo tarsi vertėja tarp jo ir mūsų - paaiškindavo ko jam trūksta, kas nepatinka, nes pats jis iš tų, kurių mintis turi atspėti, nujausti, pasakys tik tada, kai persipildys kantrybė... Dabar jis labai vienas ir vienišas pasaulyje, besiilgintis išėjusių draugų ir prarastų gebėjimų, mes negalime to atstoti...

QUOTE(Awita @ 2009 01 28, 10:25)
Susimąsčiau, nes mano mama jau seniai valgyt nepasiima, o visus tuos praeitus metus juk galėdvo, tik šiemet visiškai be jėgų paliko. Net kai maudydavau, ji stovėdavo duše ir sakydavo: man ir ausis dar išplauk doh.gif Nu juk rankas tai pakelia, kodėl taip elgiasi, nesupratau. O valdingumas, visų kontroliavimas išliko.

Mano nuojautas patvirtino ir supratimą apie ligonius praplėtė dvi knygos: Giuseppe Colombero "Vidinio išgijimo kelias" ir Elisabeth Kubler-Ros "Apie mirtį ir mirimą". Skaitai ir matai, kad tavo ligonis elgiasi lygiai taip, kaip dauguma, egzistuoja elgesio stereotipai. Kai juos atpažįsti, nebe taip sunku valdytis, lengviau užjausti suprantant iš kur atsiranda toks elgesys.
Atsakyti
QUOTE(Una Li @ 2009 01 28, 13:12)


Vargšas tėvukas, labai jam liūdna verysad.gif Maniškis irgi nuolat sėdi prie mamos, jiems irgi bus sunku skirtis...


Ačiu... smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Awita: 28 sausio 2009 - 12:59
Ačiū, Una Li , už nuorodas. Aš irgi įsigysiu tas knygas - manau, padės susiimti beviltiškumui užplūdus 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(Alan @ 2009 01 28, 15:25)
Ačiū, Una Li , už nuorodas. Aš irgi įsigysiu tas knygas - manau, padės susiimti beviltiškumui užplūdus  4u.gif

Norėjau perspėt, kad knygos išleistos "Katalikų pasaulio leidinių", jei kartais jus gasdina krikščioniškas požiūris blush2.gif . Kubler-Ros medikė 3 metus dirbusi su mirštančiaisiais ieškodama būdų padėti ligoniams ir personalui (religinio požiūrio praktiškai neakcentuoja), Colombero - kunigas, teologijos, filosofijos ir psichologijos mokslų daktaras, dirbantis ligoninių kapelionu. Jis rašo kaip kunigas ir kaip psichoterapeutas, bet, manau, ir netikintis žmogus ras joje daug naudingų dalykų, gal mažiau bus priimtini skyriai apie savęs formavimą, bet įžvalgos apie kančią ir ligonio būseną man buvo tarsi balzamas širdžiai. Kad ir ši citata: "Kančios akivaizdoje nepakanka intelekto. Galima žinoti viską apie skausmo fiziologiją, apie jo mechanizmus ir jo perdavimo kelius, tačiau nesuprasti, ką reiškia kentėti. Galima tobulai žinoti ašarų cheminę sudėtį ir nesuprasti, kas yra verksmas." Arba "...visai natūralu, kad ligonis rūpinasi vien tik savimi ir savo liga. Jis negirdi ir nemato nieko kita, išskyrus tai, kas jam skauda. Todėl lankant ligonį arba apskritai sutikus kenčiantį žmogų, privalu sukoncentruoti pokalbį į jį, pripažinti jį pagrindiniu susitikimo veikėju, patvirtinant, kad šiuo metu yra svarbu tik jo skausmas ir sveikatos atgavimas. Drauge tai yra nuoširdus ir apdairus būdas leisti jam bent truputėlį sumažinti jį dusinančią nerimo įtampą, savotiškas emocijų "nuleidimas". Pirmas klausimas, kurio tikisi tas, kuris blogai jaučiasi, visada yra tas pats:"Kaip jautiesi? Ką jauti? Kaip praėjo diena?" Ir jeigu būsime bent truputį dėmesingi, galėsime pastebėti, kad jam labai mažai rūpi to paties paklausti kitų."

Awita, pergalvojau ką rašei apie savo mamą, jos požiūrį į gydytojus. Mes daug ką priimam kaip neišvengiamą senatvės palydovą, bet kartais šiuolaikinė medicina gali labai palengvinti kad ir natūralius senėjimo procesus arba slaugą. Gal vertėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoja(u), papasakoti apie situaciją, gal tą negalėjimą galima palengvinti, gal gydytoja(s) įžvelgs negalios priežastį, kurios jūs nematot ir ją apmažins. Man buvo bėda, kai mama nepripažino depresijos, jos simptomus laikė kitos ligos rezultatu, o kai šeimos gydytoja atsiuntė psichiatrę, toji sugebėjo įkalbėti vartoti antidepresantus ir mes turėjome daug šviesesnius metus, kai po pusmečio gulėjimo tamsoje ir tyloje, buvo net išeinama į lauką.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Una Li: 28 sausio 2009 - 19:29
Sveikutės visos! 4u.gif Kiek čia pas jus įvykę! g.gif Sveika, Awita! Vis pasiskaitinėdavau trumpam užbėgus, bet neturėjau kada rašyt. Ir šiandien iš po naktinės, po to bėgau į darbą, tai jaučiu nuovargį. doh.gif O mes jau namie. thumbup.gif
Aišku, tie džiaugsmai dar ne begaliniai, nes plaučių uždegimas tokia liga, kuri niekada negali pasakyt, kad apgydžius jau baigėsi. Ypač tokiame amžiuje. sad.gif Bet mums buvo, pasirodo, nedidelis židinys, o susidubliavo su paūmėjusiu lėtiniu bronchitu, todėl ir atrodė viskas sudėtingiau. Ypač kai dar tos kelionėje gautos žaizdos... doh.gif Bet skubinomės namo, nes namie ir sienos gydo, juo labiau padarius tyrimus paaiškėjo, kad bendra situacija dar ne tokia bloga (o įtarė ir didelį pilve auglį).
Atrodo, ta kasdiena nelengva, o va kai susiduri su tuo, kad „rytojaus gali ir nebūt“, kažkaip labai to nesinori... schmoll.gif
Atsakyti
QUOTE(krokodilyte @ 2009 01 28, 00:44)
sveikutes visos .Oi ir jau nauja temaI kiek visko pas Jus nutiko ?!
Simense jei mamos zaizda nereikalauja siuvimo, tai vaistinese {nevisose} ir jei (kisene leidzia )yra tokie miltukai vienas gramas kainuoja gal daugiau negu 30 lt tai pirmas vaistas zaizdoms jie labai greit uzgydo zaizdas nepuliuoja as kai juos pabanndziau tai lygiu jiems nera

Sveikutė! 4u.gif Ačiū, kad rūpiniesi. wub.gif Domėjausi tais miltukais, bet be pavadinimo sunku ką nors rasti. g.gif Mes, atrodo, sužinojome labai neblogą variantą – didelėms atviroms žaizdoms yra toksai tinklelis, kuris suformuoja šašą. Po truputį iš kraštų gyja, perrišinėt tereikia kas 3–4 dienas (dabar sakė tik pirmadienį!), tai labai džiaugiamės, kad nereiks ligonio taip kankinti. O tai ir taip sunku. Jau tas ligonis ir taip buvo viena „popa“, o dabar ir taip dar ypatingai reikia saugoti kojas. sad.gif
Beje, atėjęs chirurgas skyriaus seselei pasakė, kad „jokių plėšimų!“ (o sesutė prieš tai gąsdino, kad „traumatologai su jumis tai nesicackiotų“ ax.gif, o pasirodė, kad dar ir kaip kai kurie „cackiojasi“ smile.gif ), o pilti peroksidą ir laukti, kol tvarščiai patys nukris. Tai kitas tvarščių nuėmimas buvo žymiai lengvesnis, nepaisant to, kad chirurgas atėjo gerokai vėluodamas (turėjo operacijų) ir žaizda stovėjo atvira po 3–4 valandas. Bet matėsi, kad žaizda kasdien vis gražesnė (išskyrus pirmąsyk nuėmus).
Atsakyti
QUOTE(Awita @ 2009 01 28, 10:52)
Atneši valgyt, o ji būtinai ką nors prieš pasakys, pvz. kam tiek daug, aš gi nevalgau doh.gif Nu...nevalgo, tik... porą kotletų su bulvių koše ir burokėliais lotuliukas.gif

Tai, Awita, toks ligos periodas. Aš pati jį esu pergyvenusi. Tikrai iki beprotybės varydavo, kai viskas būdavo neskanu. doh.gif Mama gyvenime šiaip būdavo visiškai neišranki, valgydavo viską, ką turėdavo ar būdavo vaišinama, bet vienu ligos periodu buvo pasidariusi tokia, kad nežinojau, ką ir įduoti. Galiausiai aš padėdavau ramiai ant stalo (pasakydavau „tai aš padedu, o jūs kaip norit, neskanu – nevalgykit“), ir ramiai išeidavau iš kambario. Po kokių poros valandų rasdavau ne tik išvalgytą, bet ir išdažytą. cool.gif
Dabar viską kerta, ką tik paduosi. Ir jau nebegaliu įsivaizduoti, kad kažkada buvo kitaip. g.gif
Atsakyti
Sveikute, Simense smile.gif

O kiek metų tavo mamytei?

Užsiregistravau mamos vardu pas šeimos gyd., eisiu pasikalbėt, tuo pačiu užklausiu, gal kokią rūpybą man galėtų suteikti, juk tiek laiko sėdžiu be darbo, norėčiau, kad bent jau stažas eitų blush2.gif Tik abejoju ar gyd. ką galės, juk mamos ambulatorinė kortelė visai plonytė, ši kaip jau minėjau nenori gydytojų. Paskutinį k. buvom nuvežę, kai gydėsi lūžusią ranką.
Mergaitės, gal nemoku paaiškint, bet ji kitokia nei visi žmonės. Ji nemėgsta televizijos, žmonių, kaimynų, visko bijo. Jei paskambina koks svetmas žmogus telefonu taip susinervuoja, kad prireikia kelių dienų, kol vėl nurimsta. Taigi, jei aš iškviesiu gyd. visų pirma ji tiek prisinervuos kol jos lauks, o po to kai išeis vėl reiks daug laiko jai nusiraminti. Visa laimė, kad turiu seserį, vienos vaistinės vadovę, ji mums ir atstoja gydytojus, skiria vaistus ir gydymą.
Jetus, kiek daug man gaunasi prirašyti doh.gif
Papildyta:
QUOTE(Simense @ 2009 01 28, 21:35)
Galiausiai aš padėdavau ramiai ant stalo (pasakydavau „tai aš padedu, o jūs kaip norit, neskanu – nevalgykit“), ir ramiai išeidavau iš kambario. Po kokių poros valandų rasdavau ne tik išvalgytą, bet ir išdažytą.  cool.gif


drinks_cheers.gif darau lygiai taip pat, bet širdy tai visai ne ramu, pakunkuliuoja blush2.gif
Atsakyti