QUOTE(Awita @ 2009 01 28, 20:41)

darau lygiai taip pat, bet širdy tai visai ne ramu, pakunkuliuoja
Tai ir turi pakunkuliuoti.

Juk ne dešimtą giminaitį slaugot. Dabar ir man viskas atrodo
paprasta, o tada tai net mamos seserį bandžiau pasitekt į pagalbą, kad meniu sudarytumėm, ką gi ji valgo.

Atsakymas buvo vis tiek toks pats: Tai tu man šito neduok, neduok kito, trečio...

O tai ką duoti? Tai va aš ir sakau: neduok šito... (ir vėl visa tirada iš eilės).

Žodžiu, užburtas ratas. O kas įdomiausia, kad ji visiškai atsisakydavo valgyti pievagrybius (o tai jos mėgstamiausi grybai!). Net pasakydavo: Tu man šito š... (visas žodis) neduok.

Ir mano įrodinėjimai, kad ji gyvenime juos labai vertindavo, ji tik pakartodavo, kad to ...-o tai ji nė už ką nevalgys.
Taigi, nepergyvenk, laikui bėgant tai praeis. Tai toks ligos periodas.

Aišku, sunkus.

Kaip ir visas laikotarpis, kai dar ligonis aktyvus.
O sakyk, ar yra kokių mamos mėgstamų patiekalų? Gal meniu būtų skurdokas, bet gal jai tiktų tai, kad ja rūpinamasi? Gal jai dėmesio norisi, kad į ją atsižvelgiama? Man buvo problema, kad mama sakydavo tinkamus produktus, iš kurių pietų nepadarysi visokie priedai.