QUOTE(Una Li @ 2009 08 23, 20:02)
Man irgi buvo mintis apie varpelį atėjus, ir skambėjimas visai malonus, bet būdama toliau (name) ne visada jį girdėčiau. Gaila, kai sąmonė traukiasi, sunku matyti tėvus, nesugebančius pasakyt ko norėtų

.
Man nesunku. Jau nebesvarstau - kas būtų, jeigu būtų. Priimu viską, kaip yra. Kaip auga kūdikiai - jie taip pat negali pasakyti ar parodyti. Bet juk būname šalia ir sugebame juos prižiūrėti. Taip ir su senatve. Aišku, būtų galima lyginti, kad kitiems taip nebūna, kad kiti sugeba apsitarnauti iki pat Išėjimo. Bet aš jau nebežinau, kaip tai yra, ir nebesvarstau. Yra kasdienybė ir darau, ką reikia.
Aišku, kartais atsiranda fizinis nuovargis, norisi pabendrauti, pažiūrėti kokį filmą, ir dėl to suvėluoju pietus ar keisti sauskelnes. Bet žmogus valgo ne minutėmis, o ir sauskelnes galima pakeisti ir valanda vėliau. Žinoma, bus gal šlapia lova, bet kai yra skalbyklė ir spėja išdžiūti, tai gal ne taip ir sudėtinga.
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2009 08 23, 20:02)
sunku matyti tėvus, nesugebančius pasakyt ko norėtų

.
Aš manau, kad mama jau tų norų kaip ir nebeturi.

Aišku, kai ji man ką ,,aiškina'', aš visada jai pritariu, o jeigu nori papasakoti ar kažką paklausti, visuomet atsakau: ,,viskas susitvarkys'', ,,bus gerai'' ar pan. Pagal situaciją. Jinai aprimsta. Atrodo, susikalbam ir suprantam viena kitą.