Dienos sentencijos, gražios, pamokančios

Don Marquis

Naktinio drugelio pamoka

Vieną vakarą aš kalbėjau su drugeliu. Jis bandė įsilaužti į elektros lemputės vidų ir
Iškepti save ant jos siūlelio. -Kodėl jūs,vaikinai,imatės šio triuko?-aš paklausiau jo. Ar taip įprasta drugeliams ? Nes jei vietoj elektros lemputės čia būtų atvira žvakė, tu taptum mažu,bjauriu angliuku. Argi tu neturi sveiko proto? -Užtektinai,-atsakė jis.-Bet kartais mes pavargstame nuo jo. Mus nuvargina rutina ir mes trokštame grožio bei jaudulio. Ugnis yra graži,ir mes žinome,kad per daug prie jos prisiartinę žūsime. Bet ką tai reiškia? JUK GERIAU PASIJUSTI AKIMIRKSNĮ LAIMINGU IR SUDEGTI, NEI GYVENTI ILGAI,BET VISĄ AMŽIŲ NUOBODŽIAUTI. Todėl mes susukame savo gyvenimą į vieną mažytį ritinėlį Ir po to jį iššauname. ŠTAI KUR YRA GYVENIMO PRASMĖ. GERIAU BŪTI VIENĄ AKIMIRKSNĮ GROŽIO DALIMI, O PO TO LIAUTIS EGZISTAVUS, NEI GYVENTI AMŽINAI IR NIEKADA NETAPTI GROŽIO DALIMI. Mūsų požiūris į gyvenimą yra : Lengvai ateini,lengvai išeini. Mes esame tokie,kokie buvo žmonės,kol jie netapo per daug civilizuoti, ir mokėjo džiaugtis gyvenimu. Ir kol susirengiau paprieštarauti tokiai jo filosofijai, Jis puolė į patentuoto cigarų žiebtuvėlio liepsną. Aš nesutinku su juo. Man geriau turėti dukart mažiau laimės, O gyventi dvigubai tiek.Bet kartu AŠ TROKŠTU,KAD NORĖČIAU KO NORS TAIP, KAIP JIS NORĖJO IŠKEPTI.

Ne sentencija, bet man labai patiko

nesutinku

Didžiausias pavojus yra ne tas, kad mūsų tikslas per aukštai ir mes jo nepasieksime, o tai, kad jis per žemai, ir mes jį lengvai pasieksime.
Mikelandželas

Na, gal ne amzinai, bet bent jau tikrai ne savaitei

Visa tai, ko išmokau iš gyvenimo, galėčiau apibūdinti keliais žodžiais: jis tęsiasi. R.Frostas

Niekada nebus patenkintas tas, kurio nepatenkina maži dalykai. Graikų patarlė

Gyvenimas yra kaip tigras. Galite arba gulėti ir leisti jam prispausti letena jums galvą, arba galite sėsti jam ant nugaros ir joti. Indų patarlė

Jaudindamasis dėl rytdienos, gali nesunkiai sugriauti savo dabartį. J.Joplin

Meilė nėra vien tai,ką jauti .Meilė yra tai,kuo tampi .Tarsi svetima šalis,kurioje būdamas netikėtai supranti,kad niekuomet,tiesą sakant,nemylėjai tos vietos,iš kurios atvažiavai.

Vienas turtuolis pasiuntė sūnų pas išminčių sužinoti Laimės paslapties. Po ilgos kelionės jaunuolis pagaliau priėjo gražią pilį. Joje gyveno išminčius. Jaunuolis įžengė vidun ir puikioje salėje išvydo didžiulį sujudimą: įeidinėjo ir išeidinėjo pirkliai, viename salės kampe kalbėjosi žmonės, kitame orkestras grojo švelnias melodijas. Išminčius kalbėjosi tai su vienais, tai su kitais, ir jaunuoliui teko palaukti, kol atėjo jo eilė.

Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės paslaptį, tačiau pasiūlė apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.

- Tik norėčiau tave kai ko paprašyti, - pridūrė ir padavė jaunuoliui šaukštelį su dviem lašais aliejaus. - Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.

Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais - aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė išminčiui.

- Taigi, - klausia šis, - ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei nuostabų parką? Ar atkreipei dėmesį į mano puikiuosius pergamentus bibliotekoje?

Sumišęs vaikinas prisipažino nematęs nieko. Vienintelis jo rūpestis buvęs du aliejaus lašai šaukštelyje.

- Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano rūmų stebuklus, - tarė jam išminčius. - Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.

Jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, subtilų gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas išminčių jis apsakė, ką regėjęs.

- Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? - paklausė jo išminčius.

Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.

- Dabar matai, - tarė išminčius, - koks gali būti mano patarimas: Laimės paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, kartu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje arba savęs.

Zmones daro didele klaida klausdami: ,, Ar tikrai mane myli?". Is tikruju reiketu klausti: ,,Kodel mane taip stipriai myli?"

,,Visos musu nelaimes yra musu galvoje. Jei protas blaskosi, niekada nesijausite laimingi"

Ištrauka is psalmės...

"Jei VIEŠPATS nestato namų,
veltui triūsia tie, kurie juos stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.

Tuščia jums anksti keltis
ir vėlai eiti gulti,
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną,
nes tais, kuriuos myli,
VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant. (Ps 127)"