labai norėjau dukrytės...jau nuo 10 metų 
bet...gyvenom toliau..nieko neplanuodami, nieko nedarydami...statėmės namą, dirbom daug....bet kai sūnus artėjo link trečiojo gimtadienio, staiga pajutau, kad šalia apsigyveno mergytė...na ne tikra, bet aš ją aiškiai jutau...mačiau ją savo sapnuose ir VISOSE sutiktose mažose mergytėse....mačiau ją tamsiaplaukę, didelėm akim, garbanę kokių 3 metų pyplę....parduotuvėse tiesiog negalėdavau ramiai praeiti pro mergaitiškus drabužėlius, turėdavau juos paliesti, apžiūrėti...keletą net nusipirkau...bet apie antrą vaiką dar negalvojau, dar buvo "ne laikas", artėjo vasara, planavom atostogas...mėnesinės vėlavo...bet nekreipiau dėmesio..nes ciklas niekada nebuvo reguliarus....vėliau pradėjau jausti rūgštų skonį ištisai burnoje ir pradėjus valgyt staiga dingdavo apetitas (net kiniško maisto
tegalėdavau suvalgyti vos kelis kasnelius)...kadangi jau vienakąrt buvau pastojus ir "rūgštumo skonis' jau buvo pažįstamas, galų gale ėmiau svarstyti "gal visgi?..." nėštumo testo padarymą atidėliojau, vyliausi kad gal praeis, tačiau galų gale smalsumas nugalėjo ir pabėgusi trumpam iš darbo, nulėkiau iki vaistinės (O kaip gėda buvo pirkti, jaučiausi kaip kokia paauglė 
) nusipirkau nėštumo testą ir darbe, tualete jį pasidariau...rezultatas aiškus, nereikėjo nė laukti, antra juostelė, nors ir neryški, abejonių jokių nepaliko....jausmo apsakyt žodžiais nemoku - sumišimas, baimė, džiaugsmas, gėda, na vienu žodžiu visi įmanomi jausmai vienu metu....aišku kolegės iš kart pastebėjo, kai grįžau, kad kažkas ne taip, ėmė kvosti, kol galių gale neišlaikaiu ir prisipažinau....kolektyvas pas mus pagyvenęs, bet visos labai džiaugėsi ir palaikė mane....nepaisant to, kad mano išėjimas į dekretą turėjo sukelt nemažai rūpesčių įmonei nepasakosiu apie vyro reakciją tai sužinojus, nes...nepamenu kokiu būdu pranešiau...tik atsimenu, kad kai susigaudė, buvo labai laimingas (nu kurgi ne bus, ne jam gimdyt
)...beto, jis buvo įsitikinęs, kad vėl laukiamės berniuko (labai to norėjo)...******************************************
Nėštumas buvo labai lengvas...Praktiškai nepykino, nevėmiau, energijos buvo daug...net į Legolendą autobusu su šeima važiavau, ant karuselių supausi - tikrai jaučiausi puikiai....įtariu, kad gydytojai nebuvo įdomu su manim, nes visada man viskas buvo gerai, jokių klausimų, jokių nusiskundimų....neštumas pralėkė greitai, kadangi mėgavausi kiekviena jo akimirka, ramybe namuose (sūnus jau buvo savarankiškas, paaugintas, neturėjom su juo problemų), nelaukiau kaip pirmojo nėštumo atveju, kad tik viskas greičiau baigtųsi....ir žinojau - VISALAIK ŽINOJAU, kad gims mergaitė, net nenustebau, tik labai apsidžiaugiau, kai 5 nėštumo mėnesį tai patvirtino ir gydytoja......vardą irgi žinojau- buvau išrinkusi prieš 6 metus
********************************************
Gimdyt praktiškai šįkart nebijojau, žinojau, kas laukia...pirmą vaiką gimdžiau 2 -oje ligoninėje, šikrat tyčia pasirinkau Mažylio GN, nes buvo įdomu palygint...be to, lankiausi pas nuostabią gydytoją, su kuria ir tariausi dėl gimdymo...taigi, viskas turėjo būti gerai....neramino tik faktas, kad virkštelė porą kart apsisukus aplink kakliuką, bet gydytoja prižadėjo, kad stebės atidžiai ir neleis niekam blogam atsitikti...
********************************************
na, o dabar "linksmoji dalis":
Gimdymo terminas sausio 27 d. bet aš įsitikinusi kad gimdysiu anksčiau, na gal kokią 15 d. todėl sausio 14 d. nuėjus eilinei apžiūrai su pasididžiavimu laukiu, kada gi gydytoja man pasakys, kad ryt neičiau toliau iš namų...deja...nuleidžia ant žemės - vaikiuko galva aukštai, kaklelis neišsitiesinęs - greit negimdysiu....
nuliūstu, tačiau greit susigalvoju kitką - nespėsiu į ligoninę kai prasidės gimdymas . na supermamose prisikaičiau, kad taip būna, moteriškės nieko ypatinga nejaučia, tačiau kai nuvažiuoja pas gydytoją pasitikrint, randa nemažą atsidarymą. Viskas. ir aš taip gimdysiu ! nesuprasiu kad gimdau ir nespėsiu į ligoninę pasakau tai gydytojai, tačiau gydytoja tik nusijuokia...
o aš 100 proc. įsitikinus kad taip bus..ir prasideda nerimo pilnos dienos...ir naktys...praktiškai nebemiegu...
2008-01-17. keistai jaučiuosi, maudžia pilvą, paleido vidurius...supanikuoju...nes knygoj paskaičiau, kad tai vienas iš artėjančio gimdymo požymių...sėdu į mikrą, į tašioką susidėjus pagrindinius gimdyme reikalingus daiktus, lekiu uždusus pas gydytoją..."Gimdau" sakau vos ją pamačius....patikrina, "tikrai veiklos nėra", atsidarymas 1-2 cm.Negimdau...liūdna grįžtu namo...
2008-01-21. vidurdienį išeina gleivių kamštis...visą dieną laukiu kada prasidės gimdymas...neprasiseda...deja, turbūt nelemta pagimdyt niekad, nueinu miegot, jei išeis...
Naktis.sapnuoju, kaip suima karts nuo karto sąrėmiai...bet jau tokie silpni...prabundu, laukiu...iš tiesų susitraukinėja gimda kas kelios minutės, o kas 4-5 susitraukimas pajuntu ir labai labai silpną skausmelį...Vaidenasi, vėl, pagalvoju ir toliau bandau miegot....o visgi gal? Įsijungiu "labą rytą" seku laikrodį, iš tiesų skausmelis užeina kas 10 min...VALIO - GAL GIMDAU bet greit džiaugsmą pakeičia baimė ir nerimas. Baisu gimdyt. Labai baisu...Ir skausmelis dingsta...8 val. ryto, vyras ruošiasi važiuoti į darbą, o aš vis sprendžiu (ir neapsisprendžiu) ką daryt, ar prašyt , kad vežtų pas gydytoją, ar pasilikt namie ir laukt kas bus...
Galiausiai nusprendžiu likt namie, o jei iš tiesų kas įtartino vyktų, nuvest sūnų į darželį, sėst į mikrą ir važiuot į Mažylį (na vaizdelis turėtų būt geras
)...Vyras jau eina pro duris..."PALAUK" rėkiu, "ne vis dėlto, vežk mane pas gydytoją"...
Sūnų paliekam darželyje, o mes riedam.vyrui skambina bendradarbis, o šis sako vežu žmoną į gimdymo namus...na toks keistas jausmas, tarsi viskas vyksta ne man, tarsi čia koks filmas, o aš jį stebiu iš šono...Vyrą paleidžiu į darbą, o pati drebančiom kojom lipu Mažylio laiptais...
Gydytoja mane pamačiusi šypsosi..matyt galvoja, kad vėl triznioju...ir iš tiesų, skaumo nebejaučiu...gėda, turbūt ir vėl ją bereikalo sutrukdysiu..aš jai ir sakau "ryte gimdžiau, o dabar iš baimės skaumas praėjo.patikrinkit, o jei nieko, eisiu į Akropolį, leliukui nupirksiu kombinezoną"...
Patikrina, atsidarymas 4 cm, bet veikla silpna...šalia kitas gydytojas apžiūrinėja kitą moteriškę, kuriai taip pat 4 cm atsidarymas, ji prašosi skatinama, nes nori gimdyt...o aš nežinau ar noriu...bijau...jau nebenoriu...slenku link durų, spruksiu..tačiau gydytoja atsisuka į mane "tai gal gimdom?", lyg nuosprendis skamba..."taaaiip" sušnabždu, nors visa esybė rėkia "NEEEEE"......bet jau trauktis nėra kur, gėda...
Nueinu į priėmimą.ten pasitinka tokia akušerė - maža, stora, na tokia baba kaip iš multiko...baisu...na bet ji maloni, atsipalaiduoju.sako, einu - suleisiu vaistukų skatinamųjų, tuoj grįšiu. aš sau sėdžiu patenkinta, nieko neskauda, galvoju "kažkam nepasisekė".bet grižta ji...su švirkštu rankose.."duokit" sako ji man. Ką duot - aš su siaubu klausiu jos..."Užpakalį, ką daugiau "..nu jo....bakst..ir prasidėjo..toks skausmas! Norėsiu epidūro, nuo pirmo sąrėmio pareiškiu jai...toliau dar linksmiau.padaro klizmą, o išsi.... normaliai neina, taip skauda....besėdint tualete skambina vyras, sako, nu ką veiki...O aš bliaudama liepiu grįžt, nes jau gimdau...išėjusi pagaliau iš tualeto, radau jį priėmime (matyt ilgai ten sėdėjau...
) Nueinam į gimdyklą, gražu, jauku čia, lova patogi, tokia minkšta...kažko juokas ima, matyt iš baimės, vis į balkoną pasižiūriu, čia dar papuošta Kalėdoms, nors jau sausio 22 d. Gydytoja pagalvojus, kad iš to juokiuos, ima atsiprašinėti .....nu faina...Patikrinimas."Duokit žirkles" girdžiu gydytojos balsą..."Ką, kam!!!!..." su siaubu galvoju, užsimerkiu... Atsidarymas jau 5 cm, vandenų nebėra, žirklių neprireikia Ačiū dievui, atsipučiu...Prijungia aparatus, rodo skausmo lygį - 90. Skauda...bet iškvėpuoju..ir net šiaip ne taip išeina pasijuokt, jei vyras užmeta kokį bajerį man ar gydytojai...Akušerė atraportuoja gydytojai, kad aš noriu epidūro.."Taip, taip", išsisšiepus linksiu galva.bet gydytoja: "pabandom Rasa gimdyt natūraliai, viskas greit vyksta.Nu pabandom" - prašo ji manęs..nu negi dabar atsisakysi...taip gražiai prašo..."pabandom" sutinku...
Guliu ant tos gimdymo lovos, įjungia televizorių.ten rodo daktarę Kvin, ji irgi nėščia, su dideliu pilvu."Tau gerai, tu negimdai, sesute" galvoju.O gydytoja jau krapšto mane nuo lovos, nėr kada tinginiaut, reikia dirbt. "Ir taip skauda, o dar neleidžia nė teliko ramiai pažiūrėt" griežiu dantį ant jos, bet lipu...Vaikštau..o skauda...vyrui liepiu masažuot nugarą..tas masažuoja, taip atsargiai, švelniai, o aš baubiu ant jo"masažuok normaliai, sugebėjai vaikų prisidirbt, tai dabar masažuok!". ..paskui masažavimo estafetę perima ir gydytoja...bet nelabai padeda...tingiu vaikščiot...gydytoja pasiūlo vonią...O yes! vonią tai aš mėgstu...va čia tai palaima...burbuliukai šonus daužo, skausmas ne toks stiprus...kėpuoju...mėgaujuosi....Net sugalvojau tokį dalyką - kai užeina sąrėmis, įsivaizdoju save didžiulėj gėlėtoj pievoj, saulė šviečia, o per skausmo apogėjų, sutirpstu į būrį mažų spalvotų drugelių, kurie išsisklaido pievoje..taip įsijaučiu, kad net užuodžiu gėlių kvapą, jaučiu rankomis smilgų viršūnes ir baltas ramunių galvas, saulė šilumą veide......ir skausmas praeina...gera...na vienu žodžiu, stogelis gerai turėjo važiuot
valanda praeina.Gydytoja jau norėtų krapštyt mane iš vonios, bet nesutinku...na gerai, dar pusvalandį...ir išeina...tik man jau stipriau skauda, jau nebeišeina gulėt...atsisėdu..bet ir sėdėt nebegerai...išjungiu burbuliavimą...nepadeda....krapštausi lauk....sulig sarėmiu klaupiuosi..baisiai skauda...vyras pašaukia gydytoją su akušere, padeda apsirengt, einam link gimdymo lovos...5 metrai, bet keletą kartų stoju, nes sąrėmio metu turiu kažkur įsikibt...Iki tol kentusi tyliai, dabar sąrėmio metu tyliai rėkiu "au-au-au" (ir mintyse iš savęs juokiuos, kad loju kaip šuo
). bandau tvardytis, bet sulig kiekvienu sąrėmiu skausmas didėja....atsigulu...bet dabar jau skausmas nebepakenčiamas, garsiai rėkiu...atsidarymas 8 cm...personalas ramina, kad nerėkčiau,...bet nebegaliu..man jau visvien....gydytoja guodžia, kad jau viskas, viskas greit baigsis...o manęs tai neguodžia....MAN SKAUDA, žiauriai skauda, plėšia mane iš vidaus...to dar betrūko, guliu išsižergus, o čia dar įgriūna toks aukštas gražuolis gydytojas ir kviečia mano gydytoją į konsiliumą (ta aišku neina, o tas neatstoja) ...O skauda, o prieš jį gėda rėkt ...na bet kai užblioviau, tai jis greit spruko iš gimdyklos....nu viskas, jau nebegaliu! Prasideda stangos...Stumiu, kiek galiu, laikas stovi...pailsiu kelias sekundes, vėl užeina baisusis sąrėmis...rėkiu iš visų plaučių..."Nerėk, kvėpuok, negąsdink kitų gimdyvių" girdžiu balsus..net gydytoja rikteli piktai ant manęs, kad baigčiau blaškytis ir klausyčiau, ką liepia daryt....bet ką aš klausysiu, jei jau manęs čia seniai nebėra, jei jau mano siela seniai atsiskyrus nuo kūno Jo didenybė Galingasis sąrėmis su savo Galingąja Stanga viską daro už mane.....atsimerkt gėda..."o kokie žandai" kažkas stebisi....taip ir guliu užsimerkus..bijau...."nu jau pjaukit" maldauju gydytojos..."pjausim, pjausim..." jaučiu kaip šypsosi ji....dar vienas stūmimas...ir viskas...gera...lengva...palaima...va čia tai laimė...atsimerkiu...virš savęs matau mergytę, visą aplipusia storai varškyte...ilgais plaukučiais, kaip visada ir svajojau....padeda ant krūtinės...tikrai, žandai dideli......štai pagaliau gimė mano gražuolė...mano dukrytė...taip laukta ir išsvajota....laiko neigaišo-ilgai neverkė ir iškart ėmė ieškot ir kuistis pienuko....Ir vėl nė neatsimenu kaip gimė placenta (o planavau paprašyt, kad parodytų), nemačiau nė kaip atrodo virkštelė, nepamenu nei kas toliau buvo...neatitraukiau akių nuo savo gražuolės...
Smagus tas gimdymas - dabar kai prisimenu (nors prisiekinėjau gydytojai po visko, kad daugiau negimdysiu - NIEKADA
)....Ir neišvargino, nes tetruko vos 3 val. įskaitant visą popierizmą....o kaip šauniai iškart po gimdymo jaučiausi, pilna jėgų ir džiaugsmo...
