Coliukės atėjimas ...

pamatysi, šį kartą tikrai bus kitaip...
turim daug pavyzdžių, kaip būna, tame tarpe ir aš...

sėkmės tau, Angeliukas saugo Jus 

Rasve laikykis žinau, kad esi labai stipri motera     

Turbūt nėra pasaulyje tokių žodžių,kurie palengvintų Jūsų sielvartą... Stiprybės ir dar kartą stiprybės...nematau raidžių rašydama per ašaras ,neįsivaizduoju kaip gyvenčiau be savo aukselių...

Istorija mūsų prasideda nuo to, kad niekaip nesulaukiau gimdymo. Visos pažįstamos, kurios turėjo gimdyt vėliau, jau buvo pasigimdžiusios, o aš dar negimdau. Laukimas buvo žiaurus. Nuolatiniai vizitai pas gydytoją ir atsakymai – viskas gerai, dar laukiam. Jau nebeėmė nei juokas, kai gimdyt turi lapkričio 9, o jau 20 diena ir vis dar laukiam. Galiausiai atėjo mano gimtadienis (21 diena) ir nusprendžiau pasidaryti sau dovaną – nuėjau pas visiškai kitą ginekologą pasidaryti echo. Jis ničnieko nežinojo apie mano nėštumą. Ir klausau (bent jau ką atsimenu) – vaisius 32 savaičių, gimdyt sausio ten kažkelintą, jau nebegirdėjau. Vos nenuvirtau nuo kušetės. Pasipylė ašaros, gydytojas apakęs. Sakau, žinokit, aš turėjau gimdyt lapkričio 9 dieną. Susimokėjau, paplūdusi ašarom išėjau, palikusi gydytoją su sesele besėdinčius išsižiojusius. Su tokiom kraupiom žiniom nulekiu pas savo gydytoją, o ji apžiūri, ramiu balsu sako – tu jo mažiau klausyk. Ir ką man daryti, kieno klausyti ? Tada iš pažįstamos susižinau gydytojos Kaune telefoną, galvoju trečia galva nepamaišys, nes metus laiko nėščiai vaikščioti nesinori. Pasiskambinu Kaunan, papasakoju gydytojai situaciją, jau per ašaras. Sako ryt pas mane atvažiuok.
Ir prasideda mūsų istorijos antroji dalis. Naktį prieš kelionę sapnuoju – pagimdau vaikelį, bet nei paukštį, nei tai kažkokį gyvuliuką, kažkokį padarą. Papasakoju vyrui – nuramina mane, kad jau prisisvaigstu. Tada susirenku mantą, nes gimdymui kaip ne kaip jau senai pasiruošusi, ir su vyru lekiam. Visą kelią mašinoj tyla, 1,5 val. kažkokių mąstymų ir nesąmonių vartymas po smegenis. Pagaliau klinikos, pagaliau susitikimas su labai malonia gydytoja, pagaliau guliu ir daro echo. Bet... iš gydytojos veido matau, negerai kažkas. Visą laiką tyla, bijau kažko paklaust, kad nepasakytų ko nors negero. Ta tyla baisi, baisesnė už bet ką pasaulyje, kai lauki mažulio ateinant, o jis niekaip neateina. O dar mergytė – brolis namie laukia. Ir gydytojos žodžiai – ilgai jau laukti – ryt ryte 9 val. gimdom. PAGALIAU, PAGALIAU AŠ GIMDYSIU !
Ką gi – trečiasis etapas. 9 val. ryto, mes jau gimdykloj. Prakerpa pūslę, šiaip ne taip, nes ji supliuškusi ir sunku prakirpt, vandenų neišbėga nei lašas. Susinervinu, tikrai negerai, o dar prieš porą dienų mano gydytoja sakė, vandenų norma, galim dar laukt. Žodžiu, normos nėra, nes nei lašas neišbėgo. Lyg prasidėjo sąrėmiai – bet taip smagiai, neskauda. Bet jaučiuosi negerai, nes žinau, kad mažuliui negerai, greičiau gimdyt, greičiau ... kaklelis darosi laabai greitai, gydytoja džiaugiasi, veikla labai gera. Nors man atrodo, kad nieko nevyksta, nes man nelabai skauda. Pasižiūriu į laikrodį 11 val, oi sakau, be 18 val nepagimdysiu.O mano smegenyse kažkas susimakalavo, susiriečiu į kamuolį ir miegu. MIEGU PER SĄRĖMIUS. Kas gali pagalvot. Rodos tiek laukėm susitikimo su mūsų sesyte, tiek laukiau to gimdymo, o dabar... nebegimdau, miegu ir viskas. Girdžiu gydytojos balsą, viskas gimdom gimdom! O aš neištiesiu kojų, susirietusi. Vos atverčia gydytoja su akušere, vos praplėšia mano kojas. Nesuprantu kas darosi, kaip pirmą kartą gimdyčiau ir nežinau pro kur visa tai vyksta. Vyro nematau, jis kažkur šone stovi, kažkokia košmariška situacija, tiesą pasakius balaganas. Pagaliau išsiskečiu, turbūt pabundu iš miegų ir susivokiu, kad jau reikia gimdyti. Ir vienas du, TURIM. Dar tik 12.15 o mes jau turim žmogeliuką ! Taip greitai, taip lengvai, o aš taip spyriojausi. BET ... tas vienas ir baisus BET ... vaikas neverkia, vaikas neverkia, vaikas neverkia – šaukiu tuos žodžius turbūt per visą gimdyklą, o jis vis neverkia. Iš vyro veido matau – negerai kažkas, daktarų minia aplink vaiką – o jis neverkia. VIS DAR NEVERKIA ...  Pagaliau, pagaliu išgirstu riksmą, garsų riksmą. Lengviau. Bet... ir vėl bet ... Pribėga akušerė, parodo kažką susuktą į gumulėlį ir pabėga. Nieko nemačiau, tik daugybę daktarų. Su akušere pabėga ir vyras – jam parodė, kur vaiką paguldė, man jo nedavė, vadinasi tikrai negerai. Guliu kaip komoj, nebežinau ką galvoju, nebežinau ką galvoti. Pareina akušerė, klausiu – kas gimė. O ji pasižiūri nustebus – ar nesakiau ? Per tą sąmyšį niekas net nepagalvojo apie tai. Pareina gydytoja, klausiu – kas yra, ar viskas gerai. Kol kas trumpi atsakymai – lauksim, stebėsim.  Klausinėju vyro, ką matei, kas buvo, kaip atrodė, o jis neleidęs galvą, sunku jam kalbėti – tyli. Patyli patyli ir sako – labai maža, kažkas negerai, dar nežinau. Parveža mane į palatą. Sėdim su vyru, laukiam, o su coliuke pasimatyt negalim. Toks jausmas apėmė, kad aš dar nepagimdžiau ir vėl viskas bus iš naujo, tik viskas bus daug geriau, tik viskas bus kitaip. Bet... ta tyla mūsų palatoj nieko gero nežada. Aš vis kartoju, na ir kas kad maža, juk turėsiu daug pieno, užauginsiu aš ją didelį, kokios čia bėdos, kad tik tiek. Buvo nelemtas penktadienis, daktarų išvadų laukti visą savaitgalį, išprotėjimas. Vyras išvažiavo namo. O aš likau palatoje viena. Staugiau kaip vilkas, meldžiausi garsiausiai. Viešpatie, galvoju, kas gali būt taip blogai, kad man vaiko neatneša. Taip ir nematėm coliukės visą savaitgalį. Galva sutinusi nuo bliovimo, taip tai buvo ne verksmai, o bliovimai ir staugimai. Pagaliau pirmadienis, lakstau po koridorius, kur mūsų mergytė, niekur nėra. Šokas, vėl balaganas, kiek galima. Pagaliau kažkas praneša – reanimacijoj. Kur reanimacija – nežinau. Kažkas nupasakojo kaip nukeliauti. Bandau įsikibdama keliauti. Randu. Apsirengiu spec. Rūbais, palydi iki „inkiliuko“ , kur gyvena mūsų coliukė. Dieve, vaikas kaip vaikas, tik mažutė, bet aplink dar mažesnių yra, nepanikuoju – užaugs. Tada pamatau užrašą SVORIS 1980 g, ŪGIS 45 cm. Jau ramesne dūšia laukiu gydytojos – ką papasakos, kada bus geriau ir lėksim pas brolį. Ilgai laukiu, ilgai ilgai, bet pagaliau sulaukiu. Gydytojos veidas nelinksmas, matau – gerai nėra. Ir prasideda ... Šitiek išvardinta blogybių, šitiek negerumų ... Aš vos laikausi ant kojų, nieko nebegirdžiu, nieko nebematau – tamsa. Paskutinis gydytojos ištartas sakinys – TOKIE VAIKUČIAI ILGAI NEGYVENA.
Mes gyvenom – gyvenom visus 4 mėnesius. Spėjom pasidžiaugti coliuke, deja per trumpai ...

Is liniuotyciu matau, kad laukiates, sekmes dideles ir tikejimo, kad viskas bus gerai....tik norejau paklausti, po kiek laiko ryzotes ir vel pradeti nauja gyvybe? kokius tyrimus daretes pries tai...aciu

Po 2 metų sugalvojom, kad vsio, jau laikas, jau labai abu norim    kad broliui reikia kompanijos    Prieš pastojant jokių tyrimų nesidarėm, o kai pastojau, važiavau pas daktarų dėl rizikingo nėtumo, padarė echo, paėmėm kraujo ir po savaitės pasakė, kad nėra prie ko prikibti. Tai taip tikiuosi ir bus 

aciu, tik parasiusi, skaiciau toliau ir rdau atsakyma, na mano istorija kiek kitokia, taciau skausmas toks pats....Lieputes netekom labai staiga, kai pilvukui buvo be 1 dienos 22 sav., niekas priezasciu, kodel taip nutiko negalejo nurodyti, lyg infekcija, tyremes po to jokiu infekciju nerado, sunku buvo, bet po pusmecio vel bandeme susilaukti savo angeliuko, pastojom labai greitai, is pirmo karto, nesirgom, buvom stiprus, labai save saugojau, nevairavau, namuose tik tinginiavau, mazai dirbau, nieko sunkaus nekilnojau, tik pries kaledas palaidojom mociute, bet kazkaip buvau labai stipri, stengiausi tvradytis, regis pavyko, po to dar pas daktarus ejom, vis gerai buvo, ir vel netekom savo Joriuko, o mes taip jau tikejom, taip laukem, atsakymu, kodel ir vel taip nutiko neturim, si karta daug tyrimu laukia, tarp ju ir genetiniai, dabar eina trecia para, kai mes liudim del savo angeliuko....ryt laidotuves.....

žiauru, tai jums jau reikia daugiau tyrimų darytis    matai, mūsų mažiau rizikos duoda, nes primas vaikelis svaikas ir viskas gerai. Tai čia tipo gamtos išdaiga buvo, suklydo kažkas ir viskas. Dabar tikimės kad viskas bus gerai.

Laikykitės, stiprybės jums