Kai dar mokykloj mokiausi, įvyko keletas tėvų savižudybių atvejų, pačiais bjauriausiais ir traumuojančiais būdais - mažamečio vaiko akivaizdoje persišovė galvą, pasikorė svetainėj, kai pirmas į namus turėjo grįžti paauglys sūnus... Jei jau taip norisi nusižudyt, galima tai būtų padaryti bent jau ne vaikų akivaizdoj, kad pirmieji rastų nepažįstami žmonės. Nors gal norėjo, kad gyvenimas neliktų be pėdsako, nes pėdsakai tų jaunų žmonių veiduose tikrai liko, gilios psichologinės problemos persekiojančios iki šiol. Na, o kalbant apie krizę ir savižudybes, tai pvz. mes gyvenam gana gerai, neturim skolų, turiu gražią šeimą, galiu eiti miegoti pavalgiusi, siekti išsilavinimo, pajamos iš įvairių šaltinių, tai net jei vyro darbas bankrutuotų, sugebėtume šiaip taip išsiversti. Materialia prasme turim nedaug, bet mums daug ir nereikia. Bet kiekvieną dieną iš visų pusių tik ir girdisi - viskas eis blogyn, po metų visi mirs iš bado, ateis apokalipsė ir pan. Net ir gana tvirtai ant žemės stovintį žmogų tokie dalykai veda iš psichinės pusiausvyros. O jei žmogus turi skolų, praranda darbą ir jam dar drėbia, kad jokių prošvaisčių, kad kada nors pagerės nėra ir būti negali, žmogus pasijaučia įvarytas į kampą, aklavietėj ir temato vienintelę išeitį - pasitraukti iš šio pasaulio.
Kol kas tik vieną kartą per tv mačiau pastangas, kad padėtų žmonėms nors kiek optimizmo suteikt - šnekėjo psichoteraupeutas E.Laurinaitis, kad nereikia skubėti, apsižvalgyti aplink, ką mes gauname praradę pinigus, kad atsisuktume nuo materialiaus pasaulio į dvasinį, iš naujo išmoktume bendrauti, pažinti savo artimuosius, kad krizė ne tik praradimų, bet ir naujų galimybių metas.
Šnekėjo gražiai ir įtikinamai, tik deja jo žodžiai paskendo tarp gausybės pasaulio pabaigos pranašysčių.
