Nei čia žiauru nei čia ką, kai viskas baigiasi gerai. Aišku, iš kur tiems daktarams žinoti su kokiu patrakusiu pacientu susitiko. Man geriau kai viską pasako tiesiai, paprastai, be jokių užuolankų. Vat chirurgas viską išdėstė, pasakė kaip ir kas, susakė visus pliusus ir minusus, kas yra, kas bus ir ko nebus. Dar kaip reikalas nebuvau atsigavus po narkozės atėjęs susakė, kad jokių vėžinių ląstelių nerasta, ir liepė miegoti

Dabar kažkaip kitaip. Tą patį vakarą po operacijos aš jau tūliką pati varinėjau

Neleido užsigulėti, nors ir kaip silpna buvo. Viena dejavo, kad jai silpna, kad skauda, kad aš durna jog vaikštau

Ji net negalvojo keltis, nors ir kaip sesutės ragino. Spėkit kas buvo ryte? Ji visai nepakilo iš lovos. Visiškai. Gydytojas sakė, kad užsigulėjo. Vat tada ir buvo tikrai bėdų: ir vesti ją turėjo, ir masažavo, ir ko tik nedarė. Ne tik gydytojai yra atsakingi. Kartais daug priklauso nuo mūsų pačių. Teko matyti sergančias krūties vėžiu

Tačiau kaip jos kabinosi į gyvenimą

: darėsi mankštas, svajojo, kūrė planus ir... kas svarbiausia šypsojosi. Tai man ta mano skydliaukė atrodė kaip visiškas menkniekis. Iš jų išmokau pasišaipyti iš ligų ( nežinau kas būtų, jei dianuozuotų kažką nemalonaus

) ir su jom susitaikyti, susigyventi. Svarbiausia nepasiduoti juk gyvenimas gražus: auga vaikai, jiems labai reikia mamos, pradėti mezginiai, studijos, būrys draugų, pavasaris už lango... Mylėkim gyvenimą, mylėkim jį ir tada kai viskas grius... nes mes stiprios