---
Taigi.
Po pirmo pjūvio sakiau daugiau niekada.
Po antro pjūvio sakiau nors ir iš karto.
Bet gyvenimas įsibėgėjo, bernai paaugo- ramuma..
Bet. Darbas užkniso juodai. Žiurkių ratas sukasi kasdien vis greičiau. Rutina.
Ant smūgio reikia kažką keist.
---
Taip išėjo, kad norėdamos paerzinti šefą, darbe imam garsiai svarstyt, kuri pirma išeis į dekretines
. Ir taip kiekvieną dieną. Šefas tik išgirsta žodį dekretinės, griebiasi už širdies ir bėga lauk. Na, istorija apie dekretines įgauna pagreitį ir taip pusmetį laiko kasdien bekartojant, plius dar MB pastoviai zirziant, kad man reikia pailsėti nuo darbo, aš susigundau. ---
Su MB nusprendžiam taip: esam jau nemažai pagyvenę, parūkę, pagėrę, taip, kad jei ir nesigaus, tai labai į širdį neimsim. Aš tuo tarpu perverčiu visus internetinius puslapius, kur tik įmanoma rasti būdų, kaip suplanuoti kūdikio lytį (tai, kaip paaiškės žymiai vėliau, suteiks rimtą pagrindą draugams ir pažįstamiems manyti, kad man nuo didelio darbo krūvio atsisuko visi (tie abu) varžteliai
). Visi metodai įvertinami proto, logikos ir visų pažįstamų vaikų atitikimu jiems. Labiausiai man atitinka rusiškasis kalendorius (na, nors pagal jį MB turėjo gimti moterimi, bet dauguma kitų atvejų atitinka). Vienžo, man reikia pastoti vasario-kovo mėnesiais, kai ilgiausiai trunka tikimybė 82-76 proc. mergaitės naudai. Na, sutariam, kad šiais metais pasitreniruosim 
(tikrai netikiu, kad imsiu ir pastosiu iš pirmo karto), o jau kitais kibsime iš peties..---
Pirmas ciklas praeina ramiai, be jokių nesklandumų. Tikimybė mažėja. Į pabaigą eina antras ciklas. Ciklo pabaigoje šiokia tokia šventė mūsų 10 metų vedybinio gyvenimo jubiliejus. Tą dieną patiriu tikrą sukrėtimą ryte atėjusi į darbą savo rankinuke randu auksinių papuošalų komplektą. Ojomajo va šito tai dar nėra buvę!! Organizme įvykta lūžis.. (O čia ir balandžio 1-oji kaip tik)..
---
Penktadienis. Grįžtu namo po darbo su kokiu 28 nėštumo testu per šiuos du mėnesius (jau net gėda į vaistinę eit). Testas rodo dviejų brūkšnių kodą. Nunešu jį MB. Kaip ir reikėjo tikėtis, MB kodo neiššifruoja. Mykia: eee, tai čia tipo taip, ar tipo ne? Nu jo, geriau su trečiu vaiku sužinot kodo reikšmę, negu mirt nesužinojus. Paskaičiuoju, kada gimdyt. Gruodžio 23 d. Pakvimpa Kalėdomis. O rytoj Velykos. Sutariam, kad niekam nesakom (ypač vaikams) maža kas gali dar atsitikti.
---
Antrą Velykų dieną, matyt, persivalgęs pastovėjusių visokiomis chemijomis dažytų kiaušinių, MB pasako džiugią naujieną vaikams. Mašinoje. Lyg kalbėtų apie orą. Vaikai nokdaunuoti
---
Po Velykų pirmą dieną nueinu pas šefą aplinkybės verčia pasakyt (juk neberūkysiu. O paskalų nekenčiu).
Sakau: aš nėščia.
Jis: jo? kas dar gero? - ryškiai netiki.
Sakau: rimtai, aš nėščia ačiūdiev, validolio neprireikia. Prireikia išsamaus plano kada grįšiu po gimdymo.
Taip sužino visi
---
Nėštumas puikus. Jaučiuosi nuostabiai. Automobiliu dviese išvažiuojam atostogų į Norvegiją. Aplankom Kalėdų senį Laplandijoje
, žvejojame menkes Norvegijos šiaurėje 
, pasiekiam šiauriausią Europos tašką Nord Kappą (normaliai, birželio vidurys, už mašinos lango +4 C), įspūdingos dvi savaitės keli šimtai km už poliarinio rato, kur be briedžių ir elnių retsykiais galima sutikti kokį elniaveidį samį..---
Ateina jaunėlis (6 m.) ir sako: mama, mes čia pakalbėjom su broliu, mums reikia sesės...
Nuo tos minutės prasideda kasdieninės agitacijos tema: jei gims trečias brolis, tai jums nuo to tik dar geriau.
---
Ne paslaptis, kad lyties tema gana aktuali ir man tiek planuota ir vargta (na, vargo gal daugiau MB, bet ir aš prisidėjau, kai nemiegojau). Bet gydytojas, kaip visada, labai atsargus: na, jei būtų berniukas, tai jau matyčiau, bet negaliu sakyt, kad mergaitė, nes nieko konkretaus nematau. Vienžo bla-bla-bla. Bet aš tai žinau, kad mergaitė. Nes perku tik rožinius daiktus. O visi, kaip susitarę aiškina: bus trečias sūnus. Išskyrus šefą. Pasakiau, kad jei gims trečias sūnus, tai net negrįšiu iš dekreto ir iš karto gimdysiu ketvirtą. Tai jis vienas karščiausių sirgalių, kad gimtų dukra
---
Artėja žiema. Nuo kokio 6-to mėnesio imu keistai jaustis man visada karšta
. Ir žiauriai karšta. Namie visi langai atidaryti, visi vyrai peršalę, bet nedrįsta man nieko sakyt, kad tik žiurkėm ir tarakonais neužleisčiau. Išrenka drąsiausią iš savo tarpo ir siunčia pas mane: tipo, mama, gal galima bent vaikų kambaryje langą uždaryt, nes jau kambary šalčiau, negu lauke. O aš vaikštau trumpom rankovėm, o eidama į lauką tik megztinį užsidedu. Nesuprantu kaip jiems šalta? Aš verdu iš vidaus. ---
Artėja Kalėdos
. Gimdymo data išeina per pat laisvų dienų viduriuką. Numatytas planinis cezaris. Šį kartą jokių savęs išbandymų ir realybės šou nebus. Gydytojas leidžia pasirinkti datą. Puolu į paniką, nes turiu duoti sutikimą, kad Ožiaragis taptų Šauliu. Suderam gruodžio 20-tą. Korta mesta. Nors ir ne be sąžinės priekaištų..---
Gruodžio 20-oji. MB veža mane į ligoninę. Sninga. Nors nesnigo jau visą mėnesį..
Antakalnio klinikos. Baisiausi iš man matytų gimdymo namų
. Praeinu visas procedūras, subado ranką, nes venos, kaip visada, pasislėpę po lašinių paltimis, bent jau kateterį išreikalauju, kad statytų po nuskausminimo. Guliu jau parengta operacijai, kai ateina gydytojas ir su šypsena klausia: tai pirmą Mažylyje gimdėte, antrą Jokūbe, trečią čia, o tai kur ketvirtą gimdysite?? Pasiunčiu velniop 
Ir čia, didžiausiai mano nuostabai, pragysta MB tipo iš serijos: jei bus duonos trims burnoms, tai atsiras ir ketvirtai.. Nu, galvoju, džiaukitės, kad aš šiuo momentu nelabai įgali. ---
Operacinė nustebina savo erdve ir baltumu visiška priešingybė palatoms ir koridoriams. Panašu į kosminį laivą. Ir įgula jau pasiruošus. Vienžo - žvaigždžių karų atmosfera. Paguldo mane ant stalo ne bet kokio stalo, o tokio, kuris juda kaip tik nori guliu pakeltom kojom ir ant pasvirusio į kairę stalo. Atlieka nejautrą. Paguldo. Anesteziologė atsistoja galvūgalyje, uždeda deguonies kaukę. Ir va čia man pasidaro silpna. Deguonies kaukė, rodos, dusina, akyse temsta, imu galvoti, kad geruoju čia nesibaigs. Anesteziologė arčiausiai, todėl prašau jos: gal galima sustabdyt operaciją? Aš tuoj mirsiu. O ji sako: jus jau operuoja. Kokią minutę rimtai manau, kad ateina paskutinioji
galvos svaigimas ir silpnumas nebepakeliami. Jaučiu, kad tuoj neteksiu sąmonės. Staiga pajuntu, kaip nuritina didžiulį akmenį nuo pilvo ir suprantu, kad mus atidalino. Galiu laisvai kvėpuoti. ---
Anesteziologė klausia: tai ką palikote namuose? Tesugebu išlement: du bernus. O ji
kaip jums pasisekė, kaip jums pasisekė, jūs turite dukrą. O kokie plaukai!!! Man jau ne iki tų plaukų, aš džiaugiuosi, kad nenumiriau ir galiu laisvai kvėpuoti.
Kažkas prineša mažą suvyniotą kukulį ir kiša kojytę man prie veido. Instinktyviai traukiuosi. Taigi, pasisveikinti, mama, - sugėdina ir priglaudžia tą kojytę man prie skruosto. Spėju pamatyti mažą susiraukusį burbulinį veiduką. Ir žinau, kad tai mano kačiukė (nors vėliau, po poros dienų, kai nuimsiu kepurėlę, suprasiu, ką reiškia tas O kokie plaukai!!! - mane šokiruos jos kaip anglis juodi, į visas puses styrantys plaukai ir ji bus vadinama ne kačiuke o orangutangiuke).
---
Po gimdymo:
..trečią dieną palatoje stovim aš ir MB, o mažoji guli be vystyklo ant vystymo stalo. Abu žiūrim į ją, po to viens į kitą
, kol MB pareiškia: man atrodo, jai kažko tarp kojų trūksta..Aš jam visiškai pritariu. Šaukiu seselę, kad padėtų susigaudyti, kaip elgtis su mergaite. Į ką gaunu ledinį atsakymą: kaip, kaip kaip su savim, taip ir su ja...dar visą mėnesį tik uždėjus sauskelnes, pagaunu save galvojant: ar gerai padėjau pimpaliuką?
..dar kokius 4 mėnesius (visiškai rimtai), kalbėdama apie ją, sakau:jis .
..sąžinės priekaištų dėl Ožiaragio pavertimo Šauliu nėra. Ji visiška Ugnis. Netgi, sakyčiau, didelis Laužas. Ir dar Viesulas Anatolijus ir Uraganas Katerina viename.
..bet, žinokite, kaip gera turėti mergaitę.. tokią..nu tobulai suplanuotą..
PS: perduodu linkėjimus kažkurios pamainos kūdikių prižiūrėtojų vyr. seselei su kuodu (deja, nepamenu vardo) , per tas 2(gal) jos budėjimo dienas ne kartą pravirkdžiusiai visas 3 mūsų palatos gimdyves. Ačiū. Tiesiog galima jausti gilią darbo patirtį tarp žmonių (spėju, Panevėžio moterų kalėjimo prižiūrėtojos).
Dar perduodu linkėjimus palatos draugėms: Mildai iš Alytaus iki šios negaliu pamiršt sodrių rusiškų keiksmažodžių, tariamų žaviu dzūkišku akcentu ir Aldonai iš Vilniaus ačiūdie mums neplyšo pjūviai nuo žvengimo. Vis dar pamenu, kaip tu verkdavai iš juoko..
tęsinio nebelaukite..
