
Taigi, darbą dirbome sąžiningai ir praėjus 3 mėnesiams ėmė vėluoti mmm. Viena diena. Tą pačią dieną pasisakiau geriausiai draugei, kad laukiuosi, po to dar dviem draugėm..po to dar penkiom..Na, vienžo, gal reiktų testą pasidaryt.. Grįžus namo po darbo pasidarau testą, jis, aišku, teigiamas II.
Tą patį vakarą pradeda nežmoniškai skaudėti nugarą. Skauda taip, kad guliu ant grindų, šliaužiu prie telefono ir skambinu draugei (ji kažkada turėjo problemų su inkstais, o man ten ir skauda..nu ten..kur mano supratimu yra inkstai..) Draugė niekuo padėti negali. Skambinu gydytojui į konsultaciją. Pas jį patekti greičiausiai galima po savaitės. Man netinka. Skambinu kitur. Susitariu rytdienai. Krentu į lovą ir verkiu. Užmiegu. Grįžta MB. Nepramerkdama akių pagaliau pasakau ir jam..
Jis sako: OK...
--
Mane priima pagyvenusi gydytoja. Sakau man kažkas negerai- labai skauda nugarą..Padaro echoskopiją, pasisodina mane ir sako klausiamai žiūrėdama į akis: viskas yra OK. Pamačiusi, kad aš apsidžiaugiu, apsidžiaugia ir ji. Atspausdina man gimdos nuotrauką, kurioje ji mato mano lėliuką, parodo man jį pirštu, aš linksiu, kad jį irgi matau, bet tik iš mandagumo, nes kaip jį galima matyti tą ypatingąjį taškelį neypatingųjų taškelių fone. Kažkokia mistika. Na, bet svarbiausia tai, kad viskas gerai. Skausmas praeina taip, kaip ir atsirado. Nurašau jį nerviniam šokui..
--
Nėštumas įpusėja, keliauju su siuntimu į Antakalnio ligoninę echoskopijos. Ore plevena viltis, kad galbūt sužinosiu ką nešioju pilve. Šiaip jaučiu, kad nešioju berniuką, net ir noriu berniuko (ai, vyrams lengviau gyvent, jiems nereikia vaikų gimdyt, jų nepalieka su pilvais, be to, jie net uždirba daugiau, šlapinasi stovėdami, todėl neperšąla pūslės, nu vienžo), bet, matyt, mano moteriška esybė supranta, kad reiktų gal ir artimesnio sielai žmogučio-mergaitės (juk sukaupta nemažai auksinių papuošalų-negi marčioms paliksi..)..
Gydytoja - echoskopuotoja surauktu veidu atidžiai apžiūri vaizdą monitoriuje ir lediniu balsu informuoja, kad viskas gerai, nėštumas monitoriuje atitinka nėštumą kortelėje ir t.t. Tada ima pildyti kortelę. Sukaupusi visą drąsa, drebančiu balsu klausiu: o tai gal matosi, kas ten mano pilve? Lytis vaikelio, ta prasme? Gydytoja, nepakeldama veido nuo kortelės ir nesustodama rašyti mesteli: berniukas.
Patiriu lengvą šoką (bet čia nėštukių privilegija patyrinėti šokus kas valandą).
Einu namo lėtai, virškindama gautą informaciją ir..pajuntu, kaip savaime ima byrėti ašaros. Nesuprantu kodėl ? Juk pati jaučiu, kad nešioju berniuką. Na, gal ne pati žinia sujaudina, gal tiesiog pirmą kartą suprantu, kad pilvas didėja ne tik dėl suvalgomo trigubo maisto kiekio. O kad tame pilve gyvena mažas žmogutis. Ir dabar jis jau turi lytį. Jis yra mažas berniukas..
Ką daryt su auksiniais papuošalais ??
--
Sausio 15 dieną, 8 val., su visais rakandais atsigrūdu į Šv. Jokūbo ligoninę. Atliekamos privalomos procedūros, matavimai, pasisvėrimai (priaugta virš 25 kg..) persirengimai, pirštų antspaudai ir t.t. Gaunu vietą priešgimdyvinėje palatoje ir laukiu. Gydytojas apžiūri, sako - planas toks- laukiam sąrėmių ir bandom gimdyti natūraliai. OK. Aš gi galiu.
Kolegėms slaugė atneša pietus. Bet man ne. Niponial? Pasirodo, mane užregistravo 8 val., t.y. per vėlai, ir šiandien maisto negausiu VISĄ DIENĄ



Nepraėjus porai valandų, kolegių pavydui gaunu mėsos su bulvytėmis free, šviežiai spaustų burokėlių sulčių ir krūvą šokolado..
Vakarėja. Ateina mano gydytojas ir sako: mano pamaina baigėsi. Bet jūs man paskambinkit naktį..
Kažkaip tą paskutinį sakinį atgaminu tik tada, kai apie 22 val. bėgu pas akušerę pranešti apie prasidėjusius sąrėmius..Tvarkelė Šv. Jokūbo gimdymo namuose tikrai buvo kaip niekur kitur. Man nespėjus mirktelt, akušerė pati skambina gydytojui ir šis jau po gero pusvalandžio vėl atsiranda savo darbo vietoj (na, tikiuosi, bent jau spėjo grįžt namo, pavakarieniaut ir įsijungt teliką.)
--
Na ką. Gimdom natūraliai. Skauda irgi labai natūraliai. Praeina valanda. Tikrinam kaklelį. Kaklelis nė krust.
Vaikštau koridorium pirmyn atgal. Vienas km, antras km. Praeina dar valanda. Tikrinam kaklelį. Kaklelis dėjęs ant visko-nė krust

Deja, sistema nesuveikia ir šį kartą..
Man jau skauda labai. Natūralaus gimdymo vizija ima tolti

--
Užlipu į trečią aukštą. Mane perrengia skarmalais, paguldo ant neštuvų ir įveža į operacinę. O jomajo - operacinėje minia užsimaskavusių čiabuvių baltais chalatukais ir antveidžiais


MB savo plačia krūtine braunasi paskui mano vežimaitį į operacinę, bet seselė stoja jam skersai kelio-negalima


Tuo metu mane jau pasodina ant operacinio stalo, liepia susilenkti ir nejudėti. Kaip nejudėti, jei man sąrėmiai

Pajuntu skausmą nugaroje-leidžia epidurinę nejautrą


Pagaliau smegenys suvokia tiesą - taigi išbėgo vaistai

Sakau kuo ramiau (nors mano vidinis AŠ jau klykia): aš viską jaučiu. Atsakas - tyla. Kartoju garsiau: aš jaučiu kaip mane liečiat. Vyriausias čiabuvis palinksi ir kažką suburbėjęs (maldelę?) toliau tepa jodu., t.y. dezinfekuoja mano pilvą. (o gal daro man paskutinį patepimą)..
Galva nušvinta-atsisuku į MB - štai jis mano gelbėtojas, stovi už poros metrų įsikibęs į staktą..

Sužvanga skalpeliai ir, kol aš dar įsitikinus, kad viską jaučiu, pasigirsta tylus kniaukimas. Ir taip aš antrąkart tampu mama..
Prieš minutę paklausęs, ką palikau namie, gydytojas jau kelia mano antrąjį sūnų ir atsukęs man visas vyriškas grožybes (ne savo, o lėliuko) sako: sveikinu, turite antrąjį sūnų.. Sesutė griebia lėliuką ir išbėga atlikti visų ritualų, MB išbėga paskui ją..Sugrįžta spindinčiu veidu ir atraportuoja, kad lėliuką paskiepijo, išvalė nosytę ir paguldė inkubatoriuje..
Tada meta eksperto žvilgsnį į mano pilvą ir (matyt stengdamasis kuo romantiškiau šią ypatingą ir jaudinančią man akimirką) sako: oho, kiek lašinių

Man šauna išganinga mintis


Na ką. Gaila. Teks sportuot..Ir badaut..
--
Guliu pooperacinėje palatoje viena. Euforija pamažu praeina. Jaučiuosi puikiai. Visi giminės, artimieji ir draugai apskambinti, apsmsinti - mes jau keturiese (Sorry, 3 valanda nakties?? Kam tai rūpi?)
Tamsu. Tuoj ims švisti. Gydytojas jau, matyt, spėjo grįžt namo, tuoj papusryčiaus ir vėl grįš į darbą..
O man taip gera. Nepaisant to, kad ant pilvo tona ledo. Nepaisat to, kad buvo labai labai baisu. Ir nepaisant to, kad labai labai skaudėjo. Dabar jau nieko nebeskauda (vis dėlto epiduras suveikė

--
Aš turiu DU sūnus. Ir dar turiu MB. Aš gyvensiu pagerbta tarp vyrų

--
JOMAJO. TAI KAS PAVELDĖS MANO AUKSINIUS PAPUOŠALUS???