norėjau rašyti į temą apie tėvus alkoholikus, bet supratau, kad mano situacija gerokai labiau "pažengusi". Ir rašyt ėmiau, nes nebežinau į ką kreiptis. Taip negera ant širdies... Draugai ką patars - iš anksto žinau...
O neišsikalbėt - negaliu jau
Mano tėvas - nuo jaunystės alkoholikas. Mama, kiek žinau ir girdėjau pasakujimų, naiviai tikėjosi kad jis pasikeis. Deja...
Gyvenom su seneliais ir dar 2 netekėjusiomis močiutės seserimis jų tėvų namuose. Tėvas judviejų nekentė kaip šunų paskutinių...
Mirus seneliams, jos, būdamos senutės neturėjo ramybės, o ir mušt ne kartą gavo... Na, tiesiog negalėjo jų akyse matyt. Tuo met, kai joms reiškė atvirą neapykantą, mus su mama viešai vaidino labai mylintis.
Viešai ir prieš savo gimines ypač. O jau kaip mokėjo pašnekėt... Čia jam lygių nebuvo. Jis vargšas, jį bobų kompanija skriaudžia. Todėl reikia (tiesiog būtina!) kasdien įkalt. Ir baisiausia, kad ta jo giminė tikėjo tom pasakom. Giminė nemaža, tai buvom pasmerktos visam nedideliam miestelyje. To, kad naktim mama su mumis, mažais vaikais, turėjo naktim slapstytis nuo jo siautėjomo, kažkaip niekas "nepastebėjo" 
Negalėsiu pamiršt, kaip jis kirviu laužė užrakintas mūsų kambario duris. Nežinau, ar būtume likę gyvos, jei tada jam būtų pavykę... Negalėsiu pamiršt ir to, kad, kai nuo vėžio merdėjo mano 3 metų sesutė, jis išėjo gerti. Reikėjo gi skausmą numalšint... (Žinoma, artimųjų skausmu dalintis tokiu momentu nereikėjo... )
O aš vis puldavau į tarpą gint mamos, močiučių... Ir kažkaip man į kailį mažiausiai klūdavo - vikresnė už girtą žmogų buvau. Užtat žodžiais...
O išsiblaivęs, jis niekad nepripažino, kad taip elgėsi. Čia mūsų išsigalvojimai, šmeižtas. Nors pats matė sukapotas duris ir be jo akivaizdžiai nebuvo kam daugiau taip padaryti. Ir visais kitais mažiau įsimintinais atvejais... Bandymai kalbėtis su išsiblaiviusiu nieko nedavė. Aplamai, jis nieko negirdėjo ir nesikalusė, tik save. O kas jam nepritaria - yra visiškai durnas, degradavęs, laukinis. Kai šiek tiek ugtelėjau ir ėmiau su juo ginčytis, įrodinėti (kas ir taip visiems mums buvo akivaizdu), tapau jo didžiausiu priešu. Net parašė raštą, draudžiantį man ateiti į jo laidotuves (mama jį turi išsaugojusi). Pagaliau, kai man buvo 15, mama pasiryžo ir išsiskyrė su juo (ji itin religinga ir tas žingsnis jai buvo labai nelengvas). Tėvas išsikraustė į pradėtą statyti, bet taip ir nebaigtą namą, o tiksliau - turėjusią būti lauko virtuvėlę prie namo.
Pas mus įsivyravo RAMYBĖ. (Todėl mamas, "dėl vaikų" gyvenančias su girtuokliais raginu - dėl tų pačių vaikų vykit juos lauk!) Ta RAMYBĖ karts nuo karto vis buvo pertraukiama tėvo viešnagių, bet visvien buvo RAMYBĖ.
Per teismą mama atsisakė alimentų, o ir jis man gyvenime nedavė nė cento (kol gyveno kartu - irgi menkai prisidėjo, nes gi reikėjo gerti). Nepamiršiu ir dar vieno epizodo, kai dar būdama maža, bet jau patyrusi, iš kaip reta gerai nusiteikusio kauštelėjusio tėvo išprašiau saldainių, ir jis netgi prižadėjo jų (!) Kad vėl eilinį kartą jo žodžiai nenueitų vėjais, pakišau popieriaus lapelį kad raštu patvirtintų savo žodžius ir jis pasirašė (jis visad labai mėgo įvairiausius raštus). Jau maniau patikės manim ir įvykdis pažadą. Naivuolė... Kitą rytą kai prasiblaivė, pareiškė, kad tai ne jo parašas ir kad aš viską išsigalvojau
Kaip manot, kaip jaustis vaikui tokiu atveju? Ir ar JŪS, asmeniškai JŪS, net ir neprisimindami kad tai žadėjot, nenupirktumėt dėl šventos ramybės tų kelių saldainių??? Iki šiol nesuprantu, kaip taip galima su vaiku pasielgt...Buvo ir į mano vestuves pakviestas, bet nesugebėjo nė simbolinės dovanos sukrapštyt. Tiesiog jam tai buvo dar viena puiki proga prisigert.
Tiesa, ir dukrelei, savo anūkei, dar visai mažai prižadėjo tuoj atnešt saldainių
Spėkit, ar atnešė? Atspėjot -kaip visada! O ji, vargšikė, kaip ir aš kažkada - naiviai laukė. Ji visiškai nepratus prie nevykdomų pažadų Apie materialinius dalykus rašau ne todėl, kad man jų trūko (mama viskuo pasirūpino). Tiesiog šiandieniniai įvykiai rutuliojasi iš to.
Taigi, tėvas ilgus metus gyveno savo gyvenimą su įvairiausio plauko moterytėm, bet karts nuo karto prisimindavo mus "paauklėti". Kai pasiligojo, jį globoti apsiėmė jo brolio vaikas. Kiek ten globojo, kiek ne, bet kai per didžiąsias šventes atveždavo į svečius, tai toks prasmirdęs, suvargęs tėvas... Visad gaila pasidarydavo. O tas "globėjas" - ne koks vargšelis. Na, skalbyklę tai jau tikrai turėjo turėt ir nebūtų niekas numiręs, jei kartelį kitą tuos drabužėlius būtų prasukęs. Galų gale - į labdaros skalbyklą nuvežęs...
Praėjusį rudenį, kai visai suvargo, tėvą nuvežė į "senelių namus". Ten, sakė, ir utėlių, ir blusų nukuopė dideliais kiekiais. Tai toks tas gerasis, išgirtasis globėjas brolvaikis, kuris man visą gyvenimą buvo pavyzdžiu peršamas...
O štai dabar skambina, kad tėvui nusibodo globos namuose ir kad aš turėčiau jį pasiimt...
Pusbroliukas pareiškia, kad "dabar jis - mūsų rūpestis" Taaaaip, ūkelis, kad ir koks varganas, - jam, o nukaršęs ir savim nebegalintis pasirūpinti diedukas (kuris mumis, beje, nesirūpino) - mums. Kaip galėčiau jį pasiimt, jei net į laidotuves man uždrausta ateit? Tačiau kitą širdies pusę visvien skauda - tėvas gi, koks ten bebūtų...
Apšnekėjom su savais, kad nei materialiai, nei moraliai aš jam nė trupinėlio neskolinga. Tegu būna toliau sau globos namuose - pamaitintas, apskalbtas. Tik, matyt, jo išvedžiojimų niekas nesiklauso. Tai ir nepatenkintas.
Iš tėvo norėčiau vienintelio dalyko - normalaus paaiškinimo, už ką jis taip manęs nekentė? Iš patirties žinau, kad tėvai vaikams gali bet ką atleisti, juolab, vaikiškas arba paaugliškas kalbas. Manau, kad jis pats taip ir neužaugo, nesubrendo ir nesugebėjo tapti tikru tėvu, o norėjo visą gyvenimą pats būti popinamas kaip vaikas. O čia atsirandu aš - mažas, rėkiantis konkurentas. Mamos dėmesys - vaikui... Konkurencija...
Oi, išsišnekėjau ir, rodos, lengviau pasidarė... Tik kaip pasielgt - nežinau...
Gal atsiras, kas nepatingės perskaityti šį ilgą traktatą ir ką nors patarti...
